Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Tamsoje giedantys paukščiai

Eglė PEREDNYTĖ

Mane pasivijo tamsa. Ji buvo reali, apčiuopiama, gyva, savarankiška, nepaperkama... Sugniaužė man širdį. „Rašyk, – išgirdau viduje. – Rašyk: jie giedojo tamsoj, jie giedojo...“

Juk gyvenimas – lyg ėjimas per tamsą – vis pirmyn ir pirmyn – į Namus . . .

Jūs klausiate, kodėl savo penktąją knygą pavadinau „Tamsoje giedantys paukščiai“? Viskas labai paprasta: mano namuose gyvena papūgėlės. Seniau jos nakvodavo vonioje – kad savo čirškėjimu ryte nepažadintų tų, kurie dar saldžiai miega... Ir ką jūs manote? Kartą naktį jos pradėjo čiulbėti! Gulėjau, klausiausi ir štai – pavadinimas – „Tamsoje giedantys paukščiai“.

Šioje knygoje yra kūrinys tokiu pavadinimu. Jis man ypač brangus. „Ar girdi – tamsoje gieda paukščiai? – išgirdau mylimosios balsą. – Jie nebijo tamsos, jie jau nieko šiam pasauly nebijo – jie gieda, nes negali kitaip, nes širdis tiesiog plyšta iš džiaugsmo. – Gyventi, – gieda jie. – Ak, gyventi!“

Knyga paprasta – kaip vėjas, dangus, nuoga žemė ir nuogas žmogus. Knyga, kuri bando atsakyti į klausimus, kas aš, kur einu... „Jai taip stigo prasmės – šio gyvenimo, šio buvimo, šio laiko – ji norėjo gyventi KITAIP – jinai jautė, kad yra kažkoks kitas gyvenimas, kad yra paslaptingas buvimas TEN, kažkur, už ribos, kur išnyksta pasaulis, ir Dievas pasilenkia prie mažo žmogaus, kad nušluostytų riedančias ašaras ir ištartų, jog myli“ („Vėlinės“).

Knygoje yra visko. Čia gyvena du įsimylėję senukai, per debesis žengiantys amžinybėn („Debesimis“); maža moterėlė, garsiai šaukianti savo prašymą didelėje bažnyčioje („Išgirdo“), paukštininkė, mieganti tarp balandžių sparnų („Paukštininkė“), moteris, besidažanti lūpas vidury judrios gatvės („Moteris, besidažanti lūpas“), klajūnas... („Valkata“) Čia ir valytoja, įsimylėjusi savo viršininką („Pilkoji pelytė“), rasakila, pamilusi dangų labiau negu žmogų („Rasakila“). Šauksmas žmogaus, kurį girdi visa Visata: „Dieve, jeigu Tu esi Meilė – padėk!“ („Sniegena delnuose“)

Čia eilėraščiai ir proza. Čia gyvenimas. Jo dalelė. O svarbiausia – čia gyvena Jėzus. „Nežudykit manęs negyvenimu“, – sako Jis. Čia Dievas, kuris užmirštas laukia tavęs. „Nesvarbu, iš kokios praeities ateini ir į kur tu eini – man tereikia tik tavo širdies“ („Apie tylą“).

Dievas, kuris moka važinėtis riedučiais, renka liepų lapus, dažnai tranzuoja, apsimetęs kukliu pakeleiviu... Dievas, kuris liūdi dėl žmonių, kurie niekados nesišypso... Dėl žvaigždžių, kurios krenta. „Trumpas Dievo laiškelis: „Esu Meilė. Ieškau žmonių – ypač nelaimingų ir vienišų. Skambinkite man visą parą. Mobilus telefonas išjungtas – susisieksime širdimi“ („Apie Jį“).

Laikas baigti – vėlu, žmonės miega – tik aš vis rašau...

Atsigulsiu, užsimerksiu ir tyliai klausysiuos – gal ir vėl tamsoje sučiulbės...

Yra tiktai kelias. Namo? Aš pasitikiu – tai Tavo dvasia, mano Viešpatie, veda.

„Žvaigždė virš medžių. Ilgesys širdyje. Viskas paprasta, aišku ir lengva. Tu esi nuostabi, o naktie.“

© 2008 „XXI amžius“