|
Saldaus vartotojiškumo karčioji pusė
Nieko nepirkimo diena prieš daug metų buvo paskelbta tam, kad mes stabtelėtume ir susimąstytume, kodėl mes tiek daug perkame. Juk neretai perkame tiek ir tokių prekių, kurių buityje niekada nepanaudosime. Juk dažnai prekybos centruose daug nesvarstę imame prekes iš lentynos ir dedame jas į vežimėlį, net nepagalvoję, ar jos mums apskritai reikalingos. Panašiai mes elgiamės pirkdami paslaugas: apakinti spalvingos ir įkyrios reklamos, pametę galvas lekiame į naujai atsidariusią kavinę, boulingą ar naktinį klubą. Pirkdami paslaugą ar prekes mes patiriame laikiną malonumą ir džiaugsmą, tačiau ši tariamoji palaima yra apgaulinga.
Tam, kad nusipirktum prekę ar paslaugą, reikia pinigų. Kuo labiau ir kuo daugiau mes trokštame patenkinti savo vartotojišką ego, tuo daugiau mums reikia pinigų, vadinasi, mes turime daugiau dirbti, daugiau laiko praleisti biuruose, komandiruotėse ar statybų aikštelėse. Taigi kuo daugiau mes dirbame, tuo mažiau laiko praleidžiame su šeima, draugais, rečiau nueiname į bažnyčią ir kt. Per savo darbus mes vis rečiau susitinkame su artimais žmonėmis, santykiai darosi vis šaltesni, galiausiai visai nustojame su jais bendrauti. Toks procesas dar vadinamas visuomenes susvetimėjimu. Neretai tėvai per savo darbus pamiršta net žvilgtelėti į vaikų pažymių knygutes. Kartą teko girdėti juokingai graudžią istoriją, kad tėvas, pakviestas į klasės tėvų susirinkimą, paprašė mokytojos sumokėti už sugaištą laiką. Taigi peršasi liūdna išvada, kad tėveliui banknotai svarbiau už vaikų likimą. O kiek tokių nelaimingų vaikų yra mūsų Lietuvėlėje, pasaulyje? Neretai vaikai, nesulaukę iš tėvų dėmesio, dvasinio, fizinio artumo, susiranda alternatyvių pramogų gatvėje arba prie alaus baro. O paskui tenka stebėti apgailėtiną vaizdelį, kai policija parveda į namus sūnelį arba kai paaiškėja, kad trylikametė dukrelė laukiasi. Tada, regint ašarojančius dėl vaikelių paklydimo tėvelius, norisi jiems priminti, kad daugiau laiko reikėjo skirti vaikams, o ne biure su kolegomis iki išnaktų svarstyti, kaip čia dar keletą papildomų milijonų susigrūsti į savo kišenes.
Pataikaudami vartotojiškumo stabui mes ne tik prarandame ryšį su Dievu, vaikais bei visuomenės susvetimėjimo, bet taip pat prisidedame prie ekologinių kataklizmų, energetinių išteklių išeikvojimo bei jų brangimo, miškų kirtimo ir dirvožemio erozijos, vandens bei oro užterštumo. Šių dienų pramonė, siekdama užtikrinti nepertraukiamą materialinių gėrybių tiekimą, negailestingai siurbia išteklius iš gamtos, o į ją grąžina tepalo dėmes ant vandens paviršiaus, fotocheminį smogą ir kalnus sąvartynų. O kur dar šiltnamio efektas, kylantis dėl pramonės ir transporto veiklos?! Ar mes bent kartais susimąstome, kad išmetame labai mažai arba visai dar nenaudotus daiktus, kuriuos prieš kelis mėnesius prekybos centre su pasimėgavimu ir daug nesvarstydami krovėme į vežimėlį? Juos metame lauk todėl, kad jie mums pasirodė esantys nereikalingi, arba todėl, kad reklama mus įtikino, jog jie jau nebemadingi. O kiek būtų galima sutaupyti išteklių, energijos, jeigu mažiau vartotumėme, mažiau klausytumėme reklamos ir prieš pirkdami daugiau vadovautumėmės sveiku protu! Gal tada būtų mažesni sąvartynų kalnai ir nereikėtų verkšlenti, kad greit paskęsime atliekose.
Išmesdami tariamai nebemadingus daiktus išmetame ne tik uždirbtus pinigus, bet ir tą laiką, kurį pavogėme iš namiškių, draugų bei dvasinio tobulėjimo. Vaikydamiesi vartotojiško iliuzinio malonumo mes prarandame kur kas daugiau nei atrandame. Bent Nepirkimo dieną stabtelėkime trumpam, pamąstykime apie vadinamojo shopingo prasmę ir jo padarinius žmogaus sielai ir gamtai. Bent jau šią dieną praleiskime kitaip: užuot vaikštinėję po prekybos centrus ir pramogų arenas, nueikime pas seniai užmirštą kaimyną, aplankykime gimines, pavakarokime su šeima arba, jei jos neturite, nueikite į vaikų ar senelių prieglaudas, kur jus mielai sutiks tenykščiai gyventojai. Tada pamatysite, kad susidariusią tuštumą galima užpildyti ne vien daiktais...
Raimundas PALIULIS
© 2008 XXI amžius
|