Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinei ligoninei – 100

Benjaminas ŽULYS

Ligoninės steigimu rūpinęsis Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas

Kauno Raudonojo Kryžiaus draugijos Moterų komiteto pirmininkė Sofija Veriovkina

Direktoriaus vyr. gydytojo pavaduotojos Lolitos Šileikienės ir vadovo S. J. Paukščio rankose – kokybės vadybos sertifikatas

Pirmieji žingsniai

Lietuvos medicinos istorijos tyrinėtojų žiniomis, pirmoji dvylikos vietų ligoninė Kaune buvo įkurta 1518 metais. Vėliau buvo steigiamos kitos įvairios priklausomybės ligoninės, kurių raida tęsėsi ne vieną šimtmetį. Dabartinė Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų buvo ir iki šiol yra Laisvės alėjoje. Lapkričio 30 dieną ši įstaiga pažymės savo gyvavimo šimto metų jubiliejų. Jos veiklos pradžia siejama su Gailestingųjų seserų bendruomenės veiklos dešimtmečiu. Vėliau ši organizacija buvo pavadinta Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugija.

Ligoninės vyr. gydytojas Skirmantas Juozas Paukštys pasakojo, kad tuomet steigti  ligoninę labai rūpinosi Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas. Jis išmoko lietuvių kalbą, skaitė lietuvišką spaudą, domėjosi Lietuvos politiniu gyvenimu. Jis Lietuvoje pragyveno iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. P. Veriovkino žmona Sofija buvo Kauno Raudonojo Kryžiaus draugijos Moterų komiteto pirmininkė. Drauge su vyru ši energinga moteris surado lėšų ligoninės steigimui, įgyto pastato remontui, jo pritaikymui gydymo įstaigos reikmėms. Ligoninės atidarymo iškilmėse S. Veriovkina linkėjo, „kad kiekvienas, patekęs po šiuo stogu, išeidamas laimintų ir jį, ir jus“. Iškilmėse susirinkusiuosius sveikino Telšių vyskupijos vyskupas Kasparas Cirtautas, kunigas Konstantinas Alšauskas, prelatas Aleksandras Dambrauskas.

Ligoninėje dirbo garsūs, puikų išsilavinimą Europos bei Rusijos universitetuose įgiję bei nemenką patirtį turėję gydytojai. Ligoninei vadovavo dr. Isakas Feinbergas, chirurginio skyriaus vadovu tapo dr. Aleksandras Hagentornas, gimdymo-ginekologiniam skyriui vadovavo lietuvis Jonas Stonkus ir kt. Čia gydėsi įvairių tikėjimų ir luomų gyventojai. Pavyzdžiui, 1910 metais savo sveikatą stiprino 250 katalikų, 128 pravoslavai, 29 liuteronai, po keletą kitų tikėjimų žmonių. Buvo valstiečių, miestelėnų, bajorų. Gydymas buvo mokamas, nors kelios lovos buvo skirtos ir nemokamam nepasiturinčių žmonių gydymui.

Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Rusijos Raudonojo Kryžiaus draugijos veikla buvo sustabdyta ir įsteigta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Ligoninė, kurioje vokiečiai laikė rusų karo belaisvius, buvo perduota šiai bendruomenei ir pavadinta Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ligonine.

M. Sleževičiaus vadovaujama vyriausybė ligoninės atnaujinimui skyrė apie 148 000 auksinų subsidiją ir jau 1919 metų pradžioje ji pradėjo normaliai dirbti. Jai vadovauti ėmė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą baigęs Jonas Brundza. Ligoninėje buvo 60 lovų.

Daug gero ligoninei ir visai Lietuvos medicinai nuveikė žymūs mokslininkai: akušerijos ir ginekologijos profesorius P. Mažylis, akių ligų – P. Avižonis, nosies ir gerklės ligų – P. Alekna. Ligoninės stacionaro skyriai tapo klinikine baze Aukštųjų kursų Medicinos skyriaus studijoms.

Veikla sovietmečiu

Po 1940 metų sovietinės okupacijos ligoninė pavadinta Respublikine Raudonojo Kryžiaus Kauno ligonine, vėliau ji buvo Kauno miesto klinikinė ligoninė Raudonasis Kryžius, po to – Kauno I klinikinė tarybinė ligoninė, nors toks pavadinimas buvo tik oficialiuose dokumentuose, o visi ją ir toliau vadino Raudonojo Kryžiaus ligonine. Įvairiu metu, nepaisant pavadinimų, joje dirbo žinomi medikai – profesoriai Juozas Kupčinskas, Telesforas Šiurkus, Zigmas Januškevičius, Alfredas Žiugžda. Ligoninei vadovavo Leonas Kesgaila, Stasys Stanionis, Petras Jokužis. 1988 metais ligoninės vairą perėmė trečiam traumatologiniam ortopediniam skyriui sėkmingai vadovavęs aukščiausios kvalifikacinės kategorijos traumatologas ortopedas Mykolas Biliūnas. Jis ligoninei vadovavo dešimtį metų. Jam vadovaujant ligoninei buvo grąžintas Raudonojo Kryžiaus vardas.

Sovietmečiu ligoninės veiklą, kaip ir kitas to meto gyvenimo sritis, imta politizuoti. Pagal nurodymus iš partkomo buvo kurpiami įsakymai dėl vadinamųjų lenininių talkų, sudaromos komisijos dėl socialistinio teisėtumo bei teisinės propagandos stiprinimo ir kitos. Bet gydytojai dirbo savo darbą.

Kliūtis įveikė atkaklumu

Pradėjus vadovauti ligoninei S. J. Paukščiui, būta nemažai sunkumų, netgi norėta ją padaryti slaugos ligonine. Tačiau ligoninė išliko, joje daug kas pakeista ir atnaujinta – modernizuota kelio ir klubo protezavimo operacinė, atidaryta nauja artroskopijų operacinė. Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje įsteigta 15 lovų stacionaro reabilitacija, traumatologijos-ortopedijos ir artrologijos poskyris. Ligoninė pirma Lietuvoje įdiegė pažangią kokybės vadybos sistemą pagal naujo tarptautinio standarto reikalavimus. Be to, buvo modernizuotas ir perkeltas į naujas patalpas hemodializės skyrius, turintis kelių lygių vandens valymo sistemą, atidarytas lėtinės obstrukcinės plaučių ligos kabinetas. Diegiant naujas technologijas ligoninėje pirmąkart šalyje ortopedinėms-traumatologinėms operacijoms pagerinti įdiegta navigacinė sistema.

Ligoninė priklauso Lietuvos sveikatą stiprinančių ligoninių asociacijai, ji pristatoma tarptautinėje Sveikatą stiprinančių ligoninių konferencijoje Danijoje. UAB „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“ ir ligoninės vadovai M. Plūkas ir S. J. Paukštys pasirašė ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį. Pasak žalgiriečių, ligoninėje dirba labai kvalifikuoti traumatologai, ne vieną krepšininką laiku sugrąžinę į krepšinio aikštelę.

Šiek tiek statistikos. Ligoninėje veikia šešiolika skyrių – Vidaus, Nervų, Ortopedijos-traumatologijos, Dienos chirurgijos, Reanimacijos-intensyviosios terapijos, Anesteziologijos bei kiti. Čia dirba 536 žmonės, yra per 330 lovų. Vien pernai pas traumatologus buvo apsilankyta 65 000 kartų, traumatologiniame punkte atliktos 3562 operacijos. (Daugėjant traumų, kiekvieną parą į Traumatologijos punktą kreipiasi 150-200 žmonių, o nepalankiomis oro sąlygomis – 250-300 žmonių.)

Ligoninei įteiktas Kokybės vadybos sertifikatas, kuriuo patvirtinama, kad Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė įdiegė ir dirba pagal kokybės vadybos sistemą ambulatorinės, stacionarinės sveikatos priežiūros teikimo, diagnostikos, gydymo, reabilitacijos, sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos srityse. Ligoninė yra ir medicinos studentų mokymo įstaiga.

Atgaiva sielai

Jau senokai ligoninėje veikia koplyčia, kurioje kiekvieną sekmadienį aukojamos šv. Mišios. Šiuo metu šią pareigą atlieka Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčios kunigas Jonas Račaitis, o prieš kurį laiką buvo atidaryta dar viena koplytėlė, į kurią ligoniai ateina susikaupti, pabūti su Aukščiausiuoju. Koplytėlę palaimino ir šv. Mišias aukojo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Tomis Dievo buveinėmis džiaugiasi ir ligoniai, ir medikai.

Pats S. J. Paukštys yra giliai tikintis katalikas. Du jo dėdės šviesaus atminimo Bronislovas ir Jonas Paukščiai pasirinko kunigystės kelią. Jiems teko paragauti ir tremties duonos, bet išliko tvirti, nepalūžę. Maža to, dar vokiečių okupacijos metais kun. Bronislovas ir dėdė Juozas (dabar 84 metų amžiaus, gyvenantis Kaune) gelbėjo žydus, jų vaikus. Abiem suteiktas Pasaulio teisuolio vardas. Gal šios ir kitos giminės humaniškumo idėjos pastūmėjo Skirmantą pasirinkti gydytojo profesiją.

S. J. Paukštys turi ir kūrybinių ambicijų. Jis yra knygos apie legendinį „Žalgirio“ krepšinio komandos trenerį Vytautą Bimbą bendraautorius (Skirmantas pats kažkada žaidė krepšinį, buvo „Žalgirio“ komandos gydytojas), knygos „Džiaugiuosi galėdamas padėti“ autorius, aforizmų rinkinių „Nota Bene“ ir „XX amžiaus aforizmai ir mintys“ sudarytojas. Be to, jis yra periodinio žurnalo „Suvalkija“ vyriausiasis redaktorius.

Artėjant ligoninės jubiliejui, S. J. Paukštys lankėsi bibliotekose, muziejuose, sklaidė seną spaudą, bendravo su įvairiais žmonėmis ir sukaupė nemažai informacijos apie ligoninės gyvenimą. Visą tą medžiagą jis sudėjo į savo naują iliustruotą knygą „Kaunas:  Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“. Joje pasakojama ir apie Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus viešnagę ligoninėje – būtent čia būsimasis Lietuvos vadovas išvydo pasaulio šviesą.

Be rūpesčių – nė žingsnio

Ligoninės vadovas sako, kad negalima pasitenkinti tuo, kas nuveikta, reikia eiti toliau, ieškoti, daryti – reikia tobulinti gydymo technologijas, kelti medikų kvalifikaciją. Tačiau jau dabar aišku, kad turimomis finansinėmis galiomis ateityje išsilaikyti bus labai sudėtinga. Gal teks įsileisti privatų kapitalą? Be to, žmonėms pagelbėtų papildomas sveikatos draudimas. Dalis gydymo įkainių buvo nustatyti prieš dešimt ir daugiau metų ir jie iki šiol nekeičiami, nors elektra, šildymas, kuras ir visa kita nuolat brangsta. Kaune vis dar nėra blaivyklos, todėl nemažai „pavargėlių“ savo lėšomis turi aptarnauti ir ši ligoninė. Beje, jau kelintą kartą ketinama keisti ligoninės pavadinimą…

Nuotraukos iš leidinio „Kaunas: Raudonojo Kryžiaus klinikinė ligoninė“

© 2008 „XXI amžius“