Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Literatūra
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Lietuvos vardo tūkstantmečiui

Levas Karsavinas: vienijęs Rytus ir Vakarus

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Religijos filosofas, istorikas, poetas Levas Karsavinas (1882-1952)

XX amžiaus pirmos pusės Lietuvos filosofijos ir istorijos moksle viena iškiliausių asmenybių buvo Levas Karsavinas – religijos filosofas, istorikas, poetas. Dar prieš atvykstant į Lietuvą 1928 metais, jis buvo pripažintas Rusijoje, gerai žinomas ir Vakarų mokslo pasaulyje, bendravo su Italijos, Prancūzijos, Vokietijos istorikais ir filosofais.

Levas Karsavinas gimė 1882 metais Peterburge, žinomo aktoriaus Platono Karsavino ir rašytojos Anos Karsavinos šeimoje. Jo sesuo – garsi balerina Tamara Karsavina. Nuo 1901 metų L. Karsavinas mokėsi Peterburgo universiteto istorijos fakultete, bendravo su profesoriumi I. Grevsu, kurį laikė didžiausiu savo mokytoju. Universitetą baigęs 1906 metais, nuo 1909 metų rudens pradėjo dėstyti naujai įsteigtame Istorijos – filologijos institute, kuriame nuo 1912 metų ėjo profesoriaus pareigas, o 1914 metais buvo pakirtas šio instituto inspektoriumi. 1916 metais L.Karsavinas apsigynė daktaro disertaciją tema „Viduramžių religingumo pagrindai XII-XIII amžiuose“ ir nuo 1916 metų dėstė Peterburgo universitete, vedė seminarus „XIII amžius mistika“ ir „Popiežių valdžios istorija“.

Rusijoje įsigalėjus bolševikų diktatūrai prasideda kitas L.Karsavino gyvenimo etapas. 1918-1920 metais naujoji valdžia dar nelabai kišosi į mokslinę veiklą – politinė situacija šalyje buvo nestabili, vyko pilietinis karas ir mokslo bei kultūros sferos dar nebuvo represinių valdžios struktūrų dėmesio centre. Tuo laikotarpiu L. Karsavinas aktyviai dirba, imasi leisti „Mistikų bibliotekos“ knygų seriją. 1920 metais jis kartu su keliais bičiuliais įkuria „Petrapolio“ leidyklą. Sėkmingai klostosi ir Karsavino pedagoginė veikla – 1918 metais jis išrenkamas Peterburgo universiteto profesoriumi, 1919-1920 metais šiame universitete dėsto religijos istorijos kursą, aktyviai dalyvauja Peterburgo religijos ir filosofijos draugijos veikloje.

Nuo 1921 metų Rusijoje prasidėjo žymių mokslininkų ir dvasininkų persekiojimai, areštai. 1922 rugpjūčio viduryje bolševikų valdžia L.Karsaviną areštavo. Mokslininkas kurį laiką buvo kalinamas, vėliau kartu su didele grupe kitų žymių Rusijos mokslo, meno ir kultūros veikėjų ištremiamas iš Rusijos. Tarp ištremtųjų buvo daug žymių to laikotarpio Rusijos mokslo, meno, kultūros veikėjų – N. Trubeckojus, L. Frankas, N. Berdiajevas, L. Iljinas, N. Loskis.

L. Karsavinas išvyksta į Vokietiją, apsigyvena Berlyne, čia išrenkamas Rusijos akademinės sąjungos biuro pirmininku. Drauge su žinomu mokslininku N. Kotliarovskiu įkuria „Obelisko“ leidyklą. 1923 metais Karsavinas keletą mėnesių praleidžia Italijoje. Tie keli mėnesiai labai vaisingi: jis dalyvauja konferencijoje Romoje, kurį laiką gyvena Florencijoje, redaguoja savo knygos „Katalikybė“ leidimą italų kalba. Grįžęs į Vokietiją mokslininkas imasi rašyti knygą „Apie pradmenis“. 1926 metais Levas Karsavinas išvyksta į Prancūziją, apsigyvena Klamaro miestelyje netoli Paryžiaus, įsijungia į Eurazijos judėjimą.

1927 metų pabaigoje Levas Karsavinas gauna kvietimą atvykti į Lietuvą ir vadovauti Kauno universiteto istorijos katedrai. Jis priima šį pasiūlymą ir 1928 metų sausio mėnesį Kauno universitete pradeda skaityti paskaitas ir vesti seminarus rusų kalba, tuo pat metu intensyviai mokosi lietuvių kalbos ir jau 1929 metų pradžioje paskaitas skaito lietuviškai. Kaune jis išleidžia knygą rusų kalba „Apie asmenybę“ ir lietuvių kalba „Istorijos teorija“. 1931 metais verčia į lietuvių kalbą G. Hėgelio „Dvasios fenomenologiją“, tais pačiais metais išleidžiamas ir „Europos kultūros istorijos“ pirmasis tomas. 1935 metais L. Karsavinas pradėjo redaguoti Kauno Vyrauto Didžiojo universiteto mokslo žurnalą „Senovė“. 1940 metais universitetą perkėlus į Vilnių, kartu su šeima persikelia į Vilnių, dėsto universitete, skaito paskaitas Dailės institute.

Prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai 1944 metais pasilieka Vilniuje, nors daugelis jo kolegų ir rusų emigrantų pasitraukia į Vakarus. 1944-1945 metais L. Karsavinas universitete dėsto estetikos istorijos kursą. 1945 metų vasaros pradžioje iš universiteto atleidžiamas. Nuo 1945 metų rudens paskirtas Dailės muziejaus direktoriumi, gauna keletą paskaitų Dailės institute. 1947 metais profesorius pabandė užmegzti ryšius su Paryžiuje gyvenančia dukterimi Mariana, iš jos gauna laišką ir keletą prancūziškų filosofinių žurnalų. Apie tai sužino sovietinis saugumas, Karsavino bute atliekama krata, profesorius sulaikomas ir tardomas. Po kelių dienų paleistas, tačiau ir toliau lieka NKVD akiratyje.  1949 metų liepos 9 dieną jis areštuojamas ir įkalinamas, o 1950 metų kovo 14 dieną Ypatingasis pasitarimas prie SSRS MGB nuteisia L.Karsaviną 10 metų laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje. Mokslininkas buvo įkalintas Abezės lageryje Komijoje, čia jis dar kūrė eiles, rašė. Po kurio laiko, atsinaujinus tuberkuliozei, L.Karsavino sveikata vis labiau silpo. Žymus mokslininkas mirė lageryje 1952 metų liepos 12 dieną.

Levas Karsavinas paliko didžiulį mokslinį ir kūrybinį palikimą. Savo istorijos raštuose ir filosofijos veikaluose jis nagrinėjo esminius klausimus – kultūros, valstybės ir visuomenės raidą, tikėjimo ir pasaulėžiūros klausimus.  Karsavino požiūriu, per krikščioniškąjį tikėjimą žmonija įgavo galimybę vystytis kaip laisvų žmonių bendruomenė. Jo parengta „Europos kultūros istorija“ nagrinėja ilgą Europos kultūros raidos periodą nuo Romos imperijos laikų iki Naujųjų amžių. Savo knygoje „Istorijos filosofija“ L. Karsavinas teigia: „Dažnai istorija vertinama kaip mokslas, nagrinėjantis praeitį. Mano požiūriu, toks istorijos įvertinimas ne visai tikslus. Istorija – tai mokslas apie žmonijos vystymąsi, apie visuomenės ir kultūros raidą. Istorija nagrinėja dabartį ir praeitį. Pažindamas dabartį, istorikas ar filosofas atpažįsta ją simboliuose. Istorikas tarsi menininkas atveria įvairių laikotarpių puslapius, paslaptis. Istoriografijos paradoksas slypi tame, kad tie istorikai, kurie viską vertina vien per priežastingumo prizmę, iš esmės atmeta konkrečių asmenybių įtaką istorijos raidai ir pagrindinį vaidmenį skiria kolektyvams, klasėms“.

Tarp ryškiausių Karsavino darbų galima paminėti tokius leidinius, kaip „Italijos religinio gyvenimo apybraižos“, „Viduramžių religingumo pagrindai“, ,,Viduramžių Europos kultūra“, „Katalikybė“, „Rytai, Vakarai ir rusiškoji idėja“, „Dž. Bruno“, „Istorijos filosofija“, „Apie pradmenis“ ir daugelį kitų, išleistų įvairiomis pasaulio kalbomis ir ligi šiol neprarandančių aktualumo veikalų.

L.Karsavinas domėjosi Romos laikų ir viduramžių filosofais bei mistikais, ypač šv. Augustinu, Plotinu, Origenu, Ekhartu, Nikolajumi Kuziečiu. Jis žavėjosi ankstyvosios krikščionybės idėjomis, analizavo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios rusų filosofų darbus. Ypač gerai vertino V. Solovjovo filosofiją, siekė sukurti vientisą krikščionišką pasaulėžiūrą, deklaravusią pasaulio vientisumą su Dievu. L. Karsavinas buvo ekumeninės dvasios, savitos mąstysenos žmogus, nesistengęs kam nors pataikauti. Taikliai šį žymų mokslininką įvertino istorikas V. Trumpa, pastebėjęs, jog „šis mąstytojas protestantams galėjo pasirodyti sofistas, katalikams – per daug susižavėjęs viduramžiais, pravoslavams – neįtinkantis katalikybės skelbimu, o pozityvistams – savo misticizmu“. Tačiau, kaip liudija mons. A. Svarinskas, kalėjęs su L. Karsavinu Abezėje ir į Lietuvą slapta parvežęs filosofo kūrinius (jie dabar yra Literatūros instituto rankraštyne), L. Karsavinas prieš mirtį perėjo į Katalikų Bažnyčią. Todėl ne veltui jo kūryba yra pernelyg katalikiška.

Profesorius slavistas, komparatyvistikos specialistas L. Ivinskis jau keliolika metų studijuoja Levo Karsavino mokslinį bei kultūrinį palikimą, jo darbus nuodugniai studijavo ir Vakaruose gyvenęs istorikas profesorius Juozas Jakštas. Šis istorikas, nagrinėdamas Karsavino požiūrį į istorinius procesus bei analizuodamas jo filosofinius įsitikinimus, teigė: „Karsavino istorijos samprata pagrįsta visavienovės idėja. Kiekvienas istorinis subjektas ar individas – asmuo, šeima, tauta, valstybė – yra, pagal jo visavienovės filosofiją, nepakartojama būtybė. Tad visa istorinė tikrovė susideda iš individų ar subjektų, kurie tarp savęs susipynę, tačiau individualiai vystosi. Karsavino istorijos filosofija, pagrįsta jam brangia visavienovės idėja, įgauna krikščionišką religinį aspektą, kokį turėjo didieji krikščionių mąstytojai, ypač jo pamiltas Nikolajus Kuzietis (1404-1464). Karsavino istorijos filosofija persipina su teologija, ir jis joje pasirodė esąs daugiau filosofas – teologas nei istorikas“. J. Jakštas svarsto ir Karsavino indėlį Europos kultūros istorijos paveldui: „Karsavinas ne tik dėsto Europos kultūros istoriją, bet kartu ją interpretuoja kaip filosofas-teologas ir metafizikas. Jis visur nurodinėja Europos kultūros krikščioniškus pagrindus. Tuo Karsavinas primena anglą Ch. Dausoną (1889-1970), kuris su didele erudicija ir gilia įžvalga aiškino krikščioniškuosius Europos kultūros pradus“.

1994 metais Kaune Levo Karsavino vardu pavadinta pagrindinė mokykla, 1996 metais L. Karsavino vardas suteiktas Vilniaus vidurinei mokyklai. Kaune, Krėvos gatvė 7, kur 1928-1930 metais gyveno Karsavinas su šeima, ir Vilniuje, ant vadinamojo Franko namo, buvo atidengtos paminklinės lentos. Ši šviesi asmenybė paliko itin ryškų pėdsaką Lietuvos mokslo ir kultūros pasaulyje.

© 2008 „XXI amžius“