|
Žemaičiai atsisveikino su savo ganytoju
Lapkričio 25 dieną per Telšių vyskupiją nuvilnijo liūdna žinia, kad Telšių apskrities ligoninėje po ilgos ir sunkios ligos amžinybėn iškeliavo ilgametis Telšių vyskupijos ganytojas Antanas Vaičius. Vyskupas buvo pašarvotas Telšių Katedroje, kurioje du vakarus buvo aukojamos šv. Mišios, prie mirusiojo rinkosi tikintieji, kunigai meldėsi už savo ganytoją giedodami Žemaičių Kalvarijos Kalnus.
Lapkričio 28 dieną nuo ankstyvo ryto į Telšių Katedrą plūdo minios žmonių, norinčių atsisveikinti su ilgamečiu savo ganytoju ir pasimelsti už jį. Už mirusį vyskupą buvo aukojamos šv. Mišios, giedamos gedulinės atgailos psalmės egzekvijos. Laidotuvių šv. Mišios buvo aukojamos 12 valandą. Laidotuvių šv. Mišių liturgijai vadovavo Telšių vyskupas J. Boruta, SJ, koncelebravo apaštalinis nuncijus arkivysk. J. S. Zurbriggenas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas A. J. Bačkis, Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius, SJ, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas, Vilkaviškio vyskupas R. Norvila, Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas J. Tunaitis, Panevėžio vyskupas emeritas J. Preikšas, Apaštalinio nuncijaus sekretorius mons. J. F. Lantheaume, Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius mons. G. Grušas, Lietuvių popiežiškosios kolegijos Romoje rektorius mons. P. Šiurys, iš visos Lietuvos susirinkę prelatai, monsinjorai, kanauninkai ir didelis būrys kunigų. Šv. Mišių metu giedojo iš visos vyskupijos atvykę parapijų chorų vadovai, vargonininkai bei choristai. Šv. Mišių pradžioje užuojautos žodžius susirinkusiems tikintiesiems tarė apaštalinis nuncijus. Pamokslą pasakė Telšių vyskupas J. Boruta, SJ. Jis susirinkusiems laidotuvių dalyviams priminė a. a. vyskupo Antano Vaičiaus nueitą gyvenimo kelią, o homilijoje kalbėjo apie amžinojo gyvenimo viltį, kurią visada skelbė velionis. Ekscelencija citavo velionio Telšių ganytojo įvairiuose leidiniuose spausdintus interviu, įvairiomis Lietuvai ir Bažnyčiai aktualiomis temomis bei klausimais. Kalbėdamas vyskupas pabrėžė velionį buvus tikrą žemaitį atkaklų, tvirtą ir į viską žvelgiantį su giedra, humoru ir viltimi. (Daugiau pamokslo skaitykite žemiau.)
Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį tarė Panevėžio vyskupas ordinaras J. Kauneckas. Jis dėkojo a. a. vyskupui Antanui Vaičiui už paprastumo, tikėjimo, uolumo ir meilės kiekvienam žmogui pamokas.
Po šv. Mišių ir maldų už mirusįjį Telšių vyskupijos kunigai ant savo pečių išnešė savo buvusį vyskupą. Didžiulis kunigų būrys pajudėjo link Telšių vyskupijos kurijos ir netoli esančio namo, kur paskutiniais metais gyveno garbusis velionis. Taip atsisveikinęs su savo žemiškaisiais namais Telšių vyskupas emeritas Antanas Vaičius atgulė amžinajam poilsiui jo mylimos Telšių Katedros šventoriuje, prie savo paties pastatyto akmeninio Rūpintojėlio, šalia vyskupų P. Maželio ir J. Pletkaus.
Principingas, atkaklus bei nepalaužiamas
Dr. Jonas Boruta, SJ,
Telšių vyskupas
Šiandien palydime į amžinybę ilgametį Telšių vyskupijos Ganytoją. Palydime į tą amžinybę, apie kurią jis ištvermingai liudijo per 58-erius savo kunigiškos ir vyskupiškos tarnystės metus, amžinybę, į kurią jis daugybę mūsų vyskupijos tikinčiųjų vedė ir palydėjo.
Jo bendraklasis iš mokslo dienų Skuodo gimnazijoje ir vėliau Telšių kunigų seminarijos I kurse, žymus etnologas akademikas Vacys Milius, su vysk. Antanu bendravęs ir sovietinės priespaudos metais, apie velionio anuometinę kunigiškąją tarnystę taip liudija: Vysk. A. Vaičius švelniu ir taktišku elgesiu mokėjo sugyventi su visais, ypač dėmesingas buvusiems gimnazijos mokslo draugams.
Tiek vyskupo bendraklasis Skuodo gimnazijoje ir vėliau bendrakursis Telšių kunigų seminarijos pirmame kurse, žymus etnologas akademikas Vacys Milius, tiek visi jį pažinoję esame patyrę, kad velionis, bendraudamas net su tikėjimo priešais, neprarasdavo žemaitiško humoro, kalbėdamas linksmai, tačiau po šiuo žemaitišku linksmumu slėpėsi ir žemaitiškas atkaklumas, laikytis to, kas iš tikrųjų brangu ir šventa, to, ką per tūkstantmečius skelbė ir skelbia Kristaus Bažnyčia, ko prieš 600 metų priėmę krikštą laikėsi mūsų protėviai, seneliai ir tėvai.
Tai, kas jam stebint Lietuvos likimo raidą, kėlė nerimą (nežiūrint to linksmo bendravimo stiliaus) velionis kaip Ganytojas tvirtai ir drąsiai išsakydavo viešai spaudoje bei savo ganytojiškuose laiškuose. 1993 metais duodamas interviu vienam mūsų laikraščių kalbėjo: Lietuva pavojuje. Susitelkime ją gelbėti. Remkimės į tai, kas mums yra sava. Daugybės kartų patikrintos vertybės nekelia jokių abejonių. Man nepriimtinas per daug grubus sekso dalykų aiškinimas mokyklose. Žinau atvejį, kai doroje šeimoje auklėjama mergaitė, mokykloje išgirdusi grubų žmogaus atsiradimo aiškinimą, parėjusi namo verkė, nes tėvai jau buvo įdiegę gėdos jausmą, būdingą visai mūsų tautai.
Moralinės degradacijos akivaizdoje nematyti pavojaus pražūtinga. Tuo tarpu aktyvi dvasininkų pozicija vadinama kišimusi į politiką ir smerkiama. Betgi niekas iš dvasininkų nereikalauja, kad jie rengtų mitingus, streikus ar vadovautų rinkiminei kampanijai. Užtektų nevengti žmonėms sakyti tiesą.
Iš tikrųjų juk Bažnyčia turi formuoti žmogų, būti kaip raugas jam augti. Taigi neturėtų būti tokios gyvenimo sferos, kuri Bažnyčiai nerūpėtų, o duotis užliūliuojamiems, kad Lietuvoje nieko blogo nevyksta, tolygu garmėti į pražūtį. Mūsų tėvynė šiuo metu gyvena pačias atsakingiausias dienas. Okupuota Lietuva buvo užjaučiama, remiama, palaikoma. Dabar pasiekėme nepriklausomybę ir savo moralines problemas turime įveikti patys. Todėl visiems reikia susitelkti dar glaudžiau negu siekiant nepriklausomybės, nes visi esame atsakingi už ateitį, už jaunąją kartą (XXI amžius, 1993 m.).
Palydėję į amžinybę vyskupą Antaną, pradėsime Adventą, pasiruošimo Kalėdų šventėms metą. Kaip įžangą į Adventinį susikaupimą prisiminkime vyskupo Antano 1994 metų Kalėdinį laišką Telšių vyskupijos tikintiesiems. Jis tikrai neprarado savo aktualumo ir šiandien: Brangūs Broliai ir Seserys! Laiko pilnatvėje Dievo Sūnus Jėzus Kristus atėjo į šį pasaulį. Gimdamas iš Švč. Mergelės Marijos, Jis tapo visa kuo panašiu į mus, išskyrus nuodėmę. Jis atėjo kaip Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes (Jn 1, 29). Atėjo tam, kad mus atpirktų, sudievintų ir išganytų.
Vatikano II Susirinkimas nurodo gaires, kurių mes turime laikytis santykiuose su pasauliu. Deja, gyvename tokius laikus, kai daug kas bando Vatikano II Susirinkimo nutarimus išsiaiškinti ir prisitaikyti pagal savo norus. Remdamiesi Vatikano II Susirinkimo nutarimais, jie daugiau seka ne Kristaus ir Bažnyčios, o pasaulio dvasia, tartum pasaulis, o ne Dievas, būtų aukščiausias žmogaus gyvenimo tikslas. Žymusis prancūzų filosofas Žakas Maritenas savo paskutiniame veikale Bažnyčia ir modernusis pasaulis reiškia didį nustebimą ir skaudų nusivylimą dėl iškrypimų pervertinant šį pasaulį. Jis apgailestauja, kad daugelis šiandien, užuot bandę paklupdyti pasaulį prieš Dievą ir Bažnyčią, stengiasi Kristaus Bažnyčią paklupdyti prieš pasaulį. Jie reikalauja, kad ne pasaulis atsigręžtų į dvasines vertybes, bet kad Bažnyčia prisiderintų prie šio pasaulio dvasios. Tačiau jie užmiršta, kad pasaulis yra pikto galioje (plg. Jn 5, 19) ir visai nepaiso šv. Pauliaus įspėjimo: Nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama, tobula (Rom 12, 2).
Štai kodėl senasis romėnų šūkis Panem et circenses Duonos ir pramogų! tampa vis galingesniu šių dienų žmogaus troškimu. Apie ką daugiausiai kalbama, rašoma ir rodoma televizijoje? Apie neribotą laisvę, lengvą gyvenimą ir kūno malonumų patenkinimą! Vadovauja tie, kurie pataikauja ir nekliudo gyventi pasaulio dvasioje. Jiems pasisekimas užtikrintas. Kaip sunku šiandien kalbėti apie aukštesnius siekius, apie kovą su girtavimu, palaidumą ir bet kokį blogį! Kalbėti apie tai reiškia būti nepopuliariu, likti neišgirstu ir nesuprastu... Tad ko stebėtis, jei šiandien katalikiškoje Lietuvoje puikiausią dirvą randa visokiausi mokytojai iš svetur. Jie skelbia, kad nereikia bijoti Dievo, nes Dievas myli mus. O Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad Baimė Viešpaties yra išminties pradžia (Patarlių 1, 7). Lietuvos jaunime jie įžiūri per didelį kaltės jausmą, o didžiausia šių dienų jaunimo tragedija yra kaltės jausmo praradimas. Jie niekina šv. Rožančiaus maldą, nors Šventasis Tėvas Jonas Paulius II niekad neišleidžia Rožančiaus iš rankų, ragindamas visus jį kalbėti. Jie pajuokia dažną išpažintį ir vadina ją vėjo malūnu, užmiršdami, kad tik dažna išpažintis gali padėti jaunam ir senam gyventi Dievo malonėje ir išlaikyti tyrą širdį. Jiems labai nepatinka mūsų susikaupimas ir susitelkimas pamaldų metu. Jie linksta pasirinkti klyksmą ir muzikos trenksmą, paversdami maldos namus daugiau susibūrimo salėmis.
Jei mintyje turėsime visokiausio plauko sektantus, regėtojus, stebuklingus gydytojus, suprasime, koks pavojus šiandien gresia silpnesnio tikėjimo žmonėms. Užtat ir kreipiuosi į Jus, brangieji, kviesdamas visus susitelkti ir su dar didesniu budrumu saugoti šventąjį savo tikėjimą. Niekada neužmirškime Kristaus įspėjimo, kad bus netikrų pranašų! Kad ir kokiu kvailiu jie dangstytųsi ir kieno vardu kalbėtų, išmokite juos atpažinti! Laikykitės Kristaus Vietininko žemėje Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II! Jis neklaidingas tikėjimo ir doros dalykuose. Klausykite savo šv. Motinos Bažnyčios ir nemeskite kelio dėl takelio! Kartoju: Kristus atėjo į žemę, kad mus atpirktų, sudievintų ir išganytų. Ne Bažnyčia turi derintis prie šio pasaulio dvasios, bet pasaulis turi laikytis Kristaus ir Bažnyčios mokymo!
1994 metų rugpjūčio 4 dienos interviu, duotame Amerikos lietuvių laikraščiui Draugas, vyskupas Antanas taip apibūdino situaciją mūsų tėvynėje: Lietuva susiskaldžiusi, išsiblaškiusi, žaizdota... Tolimesniame pokalbyje vyskupas Antanas teigė: Neslėpkim, kad daug žmonių pasimetę, paskendę varguose, kiti jaučiasi apgauti, nuskriausti, neranda vietos šiame pasaulyje. Kur ieškoti atramos? Tačiau vyskupas viltingai pareiškė tikįs, kad Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus.
Mieli broliai ir seserys, žemaičiai ir lietuviai, palydėdami vyskupą Antaną į amžinybę neužmirškime jo skelbto Dievo Žodžio! Jei nesugebėjome būti jo džiaugsmu čia, žemėje, pradžiuginkime jį amžinybėje savo ištikimybe tam tikėjimui, kurį jis brangino ir skelbė.
Iš pamokslo, pasakyto Telšiuose
vysk. A. Vaičiaus laidotuvėse lapkričio 28 dieną
© 2008 XXI amžius
|