| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kai žemė matuojama sudurstyta liniuote... Gintaras VISOCKAS
Lietuva tarsi ir demokratinė valstybė, kurioje, be kita ko, šventai gerbiama žmogaus teisė į nuosavybę. Lietuvoje nei iš piliečio, nei iš privačios įmonės ar visuomeninės organizacijos negalima atimti turto. Parduoti, iškeisti, padovanoti savąją nuosavybę gali tik pats savininkas. Žemę, butą ar automobilį iš savininko galima atimti tik teisinėmis priemonėmis, griežtai nustatyta tvarka. Be teismo sprendimo jokios varžytinės, jokia konfiskacija neįmanoma. Lietuvoje lyg ir negalimi tokie teisiniai žaidimai kaip Rusijoje: vieną rytą stambios įmonės savininkas Michailas Chodorkovskis atsibunda kalėjimo vienutėje, be to, pasijunta esąs visiškas skurdžius, nes įmonė iš jo valdžios paliepimu atimta, konfiskuotos visos akcijos. Toji rusiška intriga dėl milijardieriaus M. Chodorkovskio teisėtų neteisėtų turtų nuskambėjo visame pasaulyje, sulaukdama pačių įvairiausių vertinimų. Jei M. Chodorkovskis ir neteisėtai, sukčiavimo būdu įsigijo savo milijardus, tai vis dėlto valstybė neturi teisės neteisėtai įgytą turtą atimti neteisėtomis priemonėmis. Bjauri istorija, nutikusi Anykščių krašte Istorija, kurią čia noriu jums papasakoti, ne tokia garsi, kaip Rusijos turtuolio pavertimas visišku skurdžiumi. Ir vis dėlto ji leidžia manyti, jog ir Lietuvoje apstu atvejų, kai šventą Lietuvos piliečio teisę laisvai disponuoti savo turtu bandoma apeiti, paniekinti, paminti. Kaimynu tapo Stepanas Karablikovas Anykštėnui Gintarui Vaičiūnui nutiko gana bjauri istorija. Jo mama, tremtinė, kario savanorio duktė, 1997 metais atgavo savo tėvų žemę 22 hektarus prie Šventosios upės. Žemė buvo atmatuota tomis pačiomis ribomis, kaip ir prieš karą. Iki pat praėjusių metų Vaičiūnų žemės kaimynai buvo Šventosios upė, Nosvės upelis ir valstybinis Vyžuonų girininkijos miškas. Bet ramybė baigėsi, kai apskrities žemėtvarkos departamentas nutarė valstybinį mišką išdalinti tiems, kurie, be kita ko, žemę persikelia iš kitų vietų. Taigi Vaičiūnų šeimyna sulaukė kaimyno Stepano Karablikovo. Šis pilietis iš apskrities viršininko gavo teisę savo žemę atsikelti prie G. Vaičiūno mamos žemės. Anykščiuose gyvenantiems Vaičiūnams jokio skirtumo, kas bus jų kaimynas, kad tik būtų padorus, tvarkingas, sąžiningas. Anykščiuose nuo seno gyvenantys Vaičiūnai visuomet pasižymėjo padorumu, kuklumu, sugyvenamu charakteriu. Siekiama atimti 30 arų? Tai ko gi šie garbūs ponai nori iš Vaičiūnų šeimos? Ironiškai kalbant, smulkmenos jie siekia nuo G. Vaičiūno teisėtai atgautos mamos žemės atplėšti apie 30 arų ir perduoti šį gabaliuką, į kurį įeina apie 25-30 metrų vaizdingos upės pakrantės, kaimynui S. Karablikovui. Jų motyvai tokie: neva ankstesnieji matininkai Vaičiūnams primatavo per daug žemės, riboženkliai neva sunaikinti, todėl tikrosios ribos nėra žinomos. Kas nustatys: tiksliai ar netiksliai pamatuota žemė? Supratę, jog prasidėjo rimtas karas dėl vaizdingoje vietoje esančio žemės lopinėlio, G. Vaičiūnas su vyresniuoju sūnumi kelis kartus atidžiai išmatavo savo žemę ir su GPS matavimo įranga, ir su planimetrine liniuote. Rezultatas palankus Vaičiūnams. Pagal visus nuosavybės dokumentus, Vaičiūnams net trūksta 40 arų. Vadovaujantis sveiku protu, tai Vaičiūnai galėtų reikšti pretenzijas dėl neatgautos visos žemės. Tačiau pretenzijas kažkodėl reiškia tik kaimynas S. Karablikovas. Kodėl toks atkaklus S. Karablikovas? Jo sklypas užima tik 2 ha miško su labai aukštu upės skardžiu, jis ten nieko statyti negalės, net pirtelės. O G. Vaičiūno mamai priklausančioje žemėje lygi pieva su senvage. Ideali vieta pirtelės statybai. Dar viena įdomi detalė: už upės S. Karablikovas turi dar vieną sklypą su sodybvietės pamatais. Matyt, jis numatė tą sklypą, esantį G.Vaičiūno kaimynystėje, skubiai parduoti. 2007 metais nuo S. Karablikovo rėmėjų ir gynėjų matavimų G. Vaičiūnas šiaip taip apsigynė. Dabar jis vėl kviečiamas į žemės sklypų permatavimus, nors jo mama turi visus reikalingus nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus. Beje, tie dokumentai buvo pasirašyti ir patvirtinti laiku, ne atgaline data. Žodžiu, G. Vaičiūno mama tos žemės savininkė, o jis tos žemės paveldėtojas. G. Vaičiūno ir S. Karablikovo akistata Lapkričio 11 dieną šių eilučių autorius buvo pakviestas į Svėdasų miestelį stebėti pretenzijas reiškiančio S. Karablikovo, Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus Svėdasų seniūnijos matininkų ir teisę į nuosavybę ginančio G. Vaičiūno akistatos. Tądien turėjau progos savo akimis įsitikinti, jog teisė į nuosavybę Anykščių krašte ne tokia jau šventa, kaip byloja Lietuvos Konstitucija. Anykščių rajono žemėtvarkos skyriuje Svėdasų seniūnijoje, kur be S. Karablikovo ir jo sūnaus dar buvo Svėdasų seniūnijos žemėtvarkos vadovas M. Balandis bei Svėdasų kadastro vietovės žemėtvarkos projekto autorius Stasys Kezys, išgirdau suklusti verčiantį viešą G.Vaičiūno pasakojimą. Pasirodo, be leidimo ir perspėjimo šio krašto matininkai jau buvo įžengę į G.Vaičiūnui priklausančią žemę ir ją savavališkai išmatavo. Anykštėno G.Vaičiūno teigimu, matininkai (o gal kaimynas?) savavališkai, neturėdami tam nei juridinės, nei moralinės teisės, sustatė savo riboženklius. Žinoma, sukasė į žemę juos taip, kad jie būtų nepalankūs G.Vaičiūnui ir palankūs naujajam G.Vaičiūno kaimynui S. Karablikovui. Tame ankštame kabinete Svėdasų seniūnijoje niekas iš susirinkusiųjų nepuolė šaukti, esą G.Vaičiūnas meluoja. Vienas iš susirinkusiųjų bandė tik pateisinti naujųjų riboženklių statymo motyvus ankstesnieji riboženkliai buvo sunaikinti, taigi jie, matininkai, suprask, padarė gerą darbą, sustatydami naujus. Tačiau anykštėno G. Vaičiūno argumentai buvo įtikinamesni: svetimoje žemėje be savininko sutikimo negalima daryti nei gerų, nei blogų darbų. Anykštėnas G. Vaičiūnas visiems girdint apgailestavo, jog tąsyk, kai pastebėjo sunaikintus tikruosius ir įkastus naujus riboženklius, to fakto neužfiksavo policijoje. O į policiją nesikreipė tik todėl, kad visus konfliktus linkęs derinti gražiuoju. Žemę matavo sudurstyta liniuote Po maždaug pusvalandį trukusio pokalbio Svėdasų seniūnijoje buvo nuspręsta vykti į miškus ir žemės teritoriją permatuoti iš naujo. Štai čia susidūriau su dar viena sveiku protu nesuvokiama aplinkybe. Žemės matavimas miškuose ne toks jau lengvas darbas. Ypač kai žemės savininkai nepasitiki matininkais, o matininkai žemės savininkus kaltina nepagrįstu priekabiavimu. Pirma, kiekvienas iš šio proceso dalyvių privalo būti stiprios sveikatos, mat visiems tenka įveikti ne vieną kilometrą, braunantis pro brūzgynus, krūmus, žingsniuojant pažliugusiomis pievomis. Antra, žemės plotai buvo matuojami 50 metrų ilgio planimetrine liniuote. Tad anykštėnas G.Vaičiūnas niekaip negalėjo sužiūrėti, ar matininkai nesukčiauja. Pagalbon jis turėjo pasitelkti ir sūnų, kad šis stovėtų kitame gale ir atidžiai stebėtų, ar 50 metrų ilgio liniuotė iš tiesų įtemta iki galo, ar naujas riboženklis įbrėžiamas tiksliai tam skirtoje vietoje, o ne, sakykim, penkiais metrais į šoną. Iš pradžių toks anykštėno G.Vaičiūno įtarumas man pasirodė keistokas, tačiau po keletą valandų trukusio vaikščiojimo po drėgną mišką netikėtai pamatyta, jog toji liniuotė sudurstyta. Man buvo parodyta toji liniuotės vieta. Iš tiesų: maždaug per vidurį liniuotė buvo suklijuota lipnia juosta, nesimatė kai kurių skaičių. Natūralu, kad anykštėnas G. Vaičiūnas pareiškė įtariąs, jog žemė matuojama galbūt sutrumpinta liniuote. Jis pareiškė, jog po lapkričio 11-osios matavimo aktu jis savo parašo tikrai nepaliks. Veltui sugaištas pusdienis Matininkai jautėsi kaip purvinu skuduru per veidą gavę. Kai kurie iš jų bandė teisintis, esą liniuotė nei prailginta, nei sutrumpinta, o S. Karablikovo sūnus puolė demagogiškai piktintis, kad Vaičiūnai kabinėjasi. Keista Karablikovo jaunesniojo nuostata, keistas ir Svėdasų matininkų elgesys. Jei jau iš anksto žinoma, jog abi pusės viena kitą kaltina tendencingais matavimais, būk malonus, pasirink nepriekaištingą matavimo priemonę. Galų gale įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose aiškiai nurodyta, kokiomis liniuotėmis galimi oficialūs matavimai tokios liniuotės net turi turėti sertifikatus, patvirtinančius jų tikslumą. Anykštėno G. Vaičiūno sūnus visiems perskaitė ištrauką iš galiojančio įstatymo, kokia liniuote galima matuoti žemes. Tačiau Svėdasų matininkai šios pastabos tarsi neišgirdo. Iš tiesų net turguje prekiaujančio verslininko svarsčiai bei svarstyklės privalo turėti sertifikatus, o liniuotė, kuria valstybinės institucijos pareigūnai matuoja žemę, neprivalo? Už matavimus sudurstytomis liniuotėmis, man regis, pareigūnai turėtų būti baudžiami. Juk tokiu prietaisu atlikti matavimai iš anksto buvo pasmerkti... nesusitarimui. Vadinasi, mažiausiai keli žmonės tądien pusdienį sugaišo veltui: trys žemės matavimo specialistai, Anykščių savivaldybėje dirbantis G. Vaičiūnas bei aukštojoje mokykloje studijuojantis G. Vaičiūno sūnus. Tačiau matininkai tikriausiai tikėjosi visai kitokio rezultato. Gal jie vylėsi, kad niekas iš susirinkusiųjų nepastebės to sudurstymo liniuotėje? Kuo remiantis pareikštas įtarimas? Ši detektyvą primenanti istorija dar neturi pabaigos. Lapkričio 28-ąją turėjo būti surengtas dar vienas oficialus anykštėnui G. Vaičiūnui priklausančios žemės matavimas. Šių eilučių autorius buvo pakviestas ir į šią akistatą. Bet matavimas neįvyko, nes paskutinę akimirką sužinota, kad matininkas neatvyks, nes susirgo. O labai norėjau oficialiai pasiteirauti M. Balandžio ir S. Kezio, kokiais įrodymais remiantis G. Vaičiūnas įtariamas sunaikinęs savo riboženklius ir užgrobęs valstybinio miško gabalą? Jei nėra oficialių, viešų įrodymų, kaip drįstama be pagrindo į įvairiausio pobūdžio akistatas tampyti nuosavybės dokumentus seniai susitvarkiusį šalies pilietį? Klausimų norėtųsi pateikti ir daugiau: kodėl į teismą iki šiol nesikreipė valstybinės institucijos, kad išieškotų iš G.Vaičiūno tariamai neteisėtai pasisavintą valstybinio miško gabalą? Galų gale kas sumokės G. Vaičiūnui patirtus finansinius nuostolius, jei paaiškės, jog įtarimai laužti iš piršto? Anykštėnas G. Vaičiūnas ne pirmą kartą tampomas po valdiškas institucijas, priverstas gaišti brangų laiką, važinėti į įvairius susitikimus, studijuoti įvairius įstatymus, nors ši veikla jam nei įdomi, nei reikalinga. Be to, ir jis, ir jo šeima patiria ir moralinių nepatogumų. Galų gale ar bus nubausti matininkai, jei paaiškės, kad, matuodami žemę, jie daro akivaizdžias, grubias, galbūt netgi sąmoningas klaidas? Ar jie neteks leidimų, leidžiančių atlikti oficialius žemės matavimus? Ši Anykščiuose išgirsta istorija byloja, kad nė vienas anykštėnas, susitvarkęs dokumentus, patvirtinančius teisę į žemės sklypą, iš tikrųjų negali jaustis visiškai ramus. Mat bet kada kaip Pilypas iš kanapių gali atsirasti koks nors apsukrus kaimynas ir pareikšti pretenzijas į dalį tavo turto. O Anykščių matininkai, užuot gynę šventą žmogaus teisę į nuosavybę, puls žemę matuoti sudurstytomis liniuotėmis. Gal Anykščių krašte esama ir daugiau panašaus pobūdžio nutikimų? Jei taip, kreipkitės, rašykite, skambinkite. Anykščiai
© 2008 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |