Atnaujintas 2008 m. gruodžio 5 d.
Nr. 92
(1685)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dėde, nupirk man lėktuvą

Puikybė – pirmoji didžioji nuodėmė. Po jos slenka visos kitos – ligi brolžudysčių ir karų. Žmonės sakydavo: „Pats pėsčias eina, o puikybę nešte neša“. Anksčiau vaikinukai dainuodavo tokią dainą: „Mama, nupirk man žirgelį. Josiu gint Lietuvos“. Dabar vyrai jodinėja nebent „baltaisiais arkliais“ po gerų pirčių: ne vienas taikosi įšokti „aeroplanan“ ir pakilti virš visų, visiems nosis nušluostyti. Kiek jau smego noselėm žemėn? Jauni, žali, gražūs. O žmonos lieka mokėti paskolų…

Stato vyrai namus (ne tik sau, bet ir anūkams: o gal su saule gyvuosiu?). Jau sirgdami rodo savo  galvas be garbanų – dar paplokit, pagailėkit, mes gi tokie reikšmingi, dar gyvi sudėti „Enciklopedijon“. O žmonos lieka mokėt skolų…

Visokius dievus išpažįstam, net žegnojamės viešai, bet nė vienu dievu netikim, nes visos pasaulio tikybos mokina romumo, nuolankumo, nuosaikumo. Tūkstančiai ligotų tyliai kenčia pilkam Santariškių ligoninės pastate, nereikalaudami nei premijų vaistams, nei nepasveriamos paguodos, nei katučių. Ar jų skausmas menkesnis?

Vieni iš puikybės lekia padebesiuosna su orlaiviais, kiti ropščiasi  kalnuosna ligi debesų, treti neria jūron moliuskų pagliaudyti. Šokantys, dainuojantys duetai, „žvaigždžių“ liūtis ir mirgėjimas netikra šviesa. Ak, pinigų „plovimas“ ir žmonių „prisegimas“ prie mirgančių ekranų dienų dienom, naktų naktim. O štai Baltijos šokio festivalis rodo vieną šokį (skandinavai šoka), šviesomis nutiesdami tokį kraupulingą tunelį link amžinybės, šokiu išreikšdami žmonijos liūdną ir nuodėmingą ropinėjimą jai skirta žeme – kad šiurpas purto jau net namo po spektaklio beeinant. Puikybės nebelieka ilgam – nė šešėlio. Arba „Apokaliptiškas“ violončelininkų grojimas – pasiklausius taip ir sudėlioji tvarkingai savo norus į jiems skirtus kuklius stalčiukus… Nebetrokšti, kad tave bent kartelį parodytų per televiziją. Yra tokie žurnalai kioskuose: „Žmonės“, „Stilius“. Kiek ten pasipūtusių kalakutų ir kalakučių su „kokardom“ ir „kvalbonais“! Kaip jiems savęs ne gėda?

Kinija. Tibeto žlugdymas. Leidimas turėti tik po vieną vaiką ir geriau berniuką.

Naujoji „Enciklopedija“. Į sovietinę visi susidėjo save ir savo draugus. Dar gyvus. Su nuotraukom. Ir čia tas pats. Pasigendi tiek nuostabių žmonių, jau senokai išėjusių: gydytojų, kunigų, menininkų (kad ir žymioji Molėtų daktarė Apeikytė), ir daug daug, bet tupi dar vaikštantys prospektu rėksniai ir išsišokėliai. Surašė dar gyvi būdami vieni kitus į Lietuviškąją enciklopediją,  o nukentėję nuo saugumo sudėti toli gražu ne visi. O kur tie – suguldyti KGB bylose – daktarai, mokytojai, gimnazistai, ūkininkai. Vos vienas kitas...

Inteligentų butai: knygos, sukauptos sovietmečiu, sukištos dulka sandėlyje, o troboj – pinigų medis žaliuoja ir katė...

Išmetėme iš bažnyčių savąsias giesmes, atpratinome žmones giedoti – nei „Pulkim ant kelių“, nei „Šventas Dieve“ – giedame prancūziškas šansonetes.

Paminklą partizanams nudengia… Prunskienė su Juršėnu. O Rožančiaus parką Guronyse atidarė Brazauskas (išmokęs nebe pravoslaviškai žegnotis). Tokios tokelės. Žiemą (!) sugriovė čigonų taboro lūšnas (ne žulikų vilas Nidoj!), atėmė iš motinos dukterį (teisėjai, lietuviai), pardavė vaikus iš kūdikių namų Izraelin ir JAV (organams), išvarė ubagus iš šiukšlynų, duonos ir namų nepasiūlę. Kantrus dangus! Išties kantrus – bet neužmaršus. Cunamis per šv. Kalėdas. Gaila vietinių žmonių, nes jie nukentėjo baudžiant ištežėlius europiečius, sumaniusius Kalėdas  švęsti ne prie prakartėlės, o po palmėmis. Sako, cunamių nebūva indėnų rezervatuose (baisus žodis!): baudžiami tik nuožmieji atėjūnai! Mūsų vaikai keikiasi jau angliškai ir dainuoja: „Ateiname garsiai – kaip atominė bomba!“ Valgome ne savo duoną, bulves (iš svetimų verdam didžkukulius), obuolius, ne iš savo dobiliukų ištrėkštą pieną geriam – žūsime! Net vaistažoles turime iš savo lauko ir pievos gerti! Ne iš Kinijos!

Regina REMEIKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija