|
Lietuvos jėzuitų provincijai 400 metų
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
1540 metais šv. Ignacas Lojola įsteigė Jėzaus draugijos vienuoliją, kuri, kaip pastebi kun. Lionginas Virbalas, SJ, tiesiog įsiveržė į XVI amžiaus Bažnyčios gyvenimą. Sielovadiniu uolumu, geru išsilavinimu ir atidumu žmonių poreikiams pasižymėję vienuolijos nariai pasklido po visą Europą, net po tolimus Azijos ir Amerikos žemynus. Ypač populiariomis tapo jėzuitų steigiamos mokyklos, kuriose gerą išsilavinimą galėjo gauti ir neturtingi jaunuoliai.
Į Vilnių jėzuitus 1569 metais pasikvietė vyskupas Valerijonas Protasevičius (1504-1579), tikėdamasis pagalbos kovojant su įsigalinčia reformacija. Jėzuitai pranoko vyskupo lūkesčius. Jau po metų buvo įsteigta Vilniaus jėzuitų kolegija, kuri 1579 metais, gavus valdovo Stepono Batoro privilegiją ir išrūpinus popiežiaus Grigaliaus XIII bulę, buvo perorganizuota į akademiją, dabar vadinamą Universitetu. Sovietmečiu didžiavomės, kad tai seniausia veikianti Sovietų Sąjungoje aukštoji mokykla.
Vilniaus akademija buvo svarbiausia ir pirmaujanti jėzuitų mokslo įstaiga regione, turėjo gerų dėstytojų ir geras mokymo programas. Kultūros ir filosofijos istorijoje akademija suvaidino reikšmingą vaidmenį. XVIII amžiuje Vilniaus akademija buvo svarbus filosofinės minties centras, kuris sėkmingai varžėsi su Krokuvos akademija ir darė didelę įtaką visai Respublikai, teigė Krokuvos filosofijos profesorius Romanas Darovskis.
Jėzuitai suteikė pilnatvę svarbiausioms muzikinio gyvenimo sferoms. Muzika buvo suprantama kaip bažnytinio giedojimo mokslas. Buvo skatinama giedoti lietuvių kalba, didelis dėmesys skiriamas grigališkojo choralo mokymui, pritaikant jį prie vietinių sąlygų ir Italijoje parengtų naujų giesmynų. Papildomą švietėjiškos veiklos sritį užėmė mokyklinio teatro vaidinimai. Kai kurie Vilniaus akademijos profesoriai, dirbę ir daugelyje kitų kolegijų, siekė, kad iškilmingų ceremonijų bei švenčių metu būtų atliekamas įspūdingas ir įvairus bažnytinės muzikos repertuaras, pastebėjo habil. dr. Jūratė Trilupaitienė.
Vilniaus jėzuitų akademija tapo svarbiausiu leidybos centru Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Čia 1586-1805 metais plūdo galinga knygų srovė, aprūpinusi jėzuitų ordino mokyklų tinklo LDK poreikius, sakė Baltarusijos valstybinio kultūros ir menų universiteto bibliotekos darbuotoja Tamara Samoiliuk.
Jėzuitų veikla išplito po visą Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Kolegijos mokyklos, misijų stotys... Ano meto sąlygomis sunku buvo įveikti didžiulius atstumus, koordinuoti veiklą, administruoti. Buvo pradėta svarstyti provincijos padalijimo klausimą. Be išvardytų priežasčių, padalijimo šalininkai akcentavo, kad lietuvių kalbai turėtų būti suteiktas aukštesnis statusas, kad reikėtų įkurti naujas institucijas, sumažinti kelionių bei pašto išlaidas. Svarbiausias provincijos padalijimo šalininkas buvo lietuvis Paulius Bokša.
1608 metų pavasarį įvykusi Jėzaus draugijos generalinė kongregacija paskelbė savarankišką Lietuvos provinciją, kuri apėmė Lietuvą, Gudiją, Livoniją, Prūsiją ir dalį Lenkijos. Taigi šiemet Lietuvos jėzuitų provincijai sukako keturi šimtai metų. Ta proga Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose atidarytos parodos, o spalio 9-10 dienomis vyko tarptautinė konferencija Jėzuitai Lietuvoje (1608-2008): gyvenimas, veikla, paveldas. Konferenciją sveikino Apaštalinis Nuncijus, arkivyskupas dr. Peter Stephan Zubriggen, Telšių vyskupas Jonas Boruta, SJ, Jėzaus draugijos generalinio vyresniojo asistentas Adam Žak, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, LR prezidento patarėja dr. Irena Vaišvilaitė. Per dvi dienas perskaityta dvidešimt pranešimų.
Pirmiausia reikėtų prisiminti asmenybes, apie kurias dažnokai girdime, bet nežinome, jog jie yra jėzuitai. Vienas tokių Žygimantas Liauksminas (1596-1670) Vilniaus akademijos auklėtinis, studijavęs filosofiją ir teologiją, teologijos daktaras, Palocko ir Kražių kolegijų rektorius, Vilniaus akademijos vicerektorius, vienas pirmųjų Vilniaus akademijos profesorių lietuvių, dėstęs filosofiją. Tai kartu ir retorikos specialistas, lietuvių muzikologijos pradininkas, daugelio vadovėlių autorius, pirmosios Lenkijoje ir Lietuvoje graikų kalbos gramatikos autorius. Ž. Liauksminas parašė stambų veikalą Bažnyčios teologija, kūrė eilėraščius, dramas Vilniaus mokykliniam teatrui.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) Vilniaus akademijos auklėtinis, studijavęs teologiją, žinias gilinęs Romoje, teologijos daktaras, Kražių kolegijos dėstytojas, Vilniaus akademijos profesorius, karaliaus Vladislovo Vazos dvaro pamokslininkas, poetas. Jo poezijoje vyrauja filosofiniai apmąstymai, gamtos ir bibliniai motyvai, joje atgimsta Vilniaus apylinkių vaizdai, nors nevengiama ir valstiečių buities aprašymų. (Sarbievijaus poezija yra išleista net sovietmečiu.)
Petras Skarga (1636-1612) Vilniaus akademijos pirmasis rektorius, su kitais įkūręs jėzuitų kolegijas Polocke, Rygoje, Tartu, Zigmanto Vazos dvaro pamokslininkas, daugelio knygų autorius, baręs didikus už savivaliavimą ir valstiečių engimą.
Konstantinas Sirvydas (1578-1631) vienas lietuvių raštijos pradininkų, Vilniaus akademijos auklėtinis, studijavęs teologiją, vėliau rektoriaus padėjėjas, garsus Šv. Jonų bažnyčios pamokslininkas, kolegijų ir Vilniaus akademijos profesorius, žodynų autorius. Jo pamokslų santrauka Punktai sakymų laikytina ir lietuvių kalbos vadovėliu. K. Sirvydo tekstus vertina ir šių dienų mokslininkai: kalbininkai, literatai, istorikai.
Apie žinomą misionierių Kinijoje Andrių Rudaminą (1596-1631) įdomiai pasakojo Niujorko universiteto prof. Romualdas Šviedrys. Mikalojus Lancicijus (1574-1653) vienas garsiausių iš visų provincijos narių. Tėvas Lancicijus gyvenimo šventumu pasižymėjęs Draugijos istorikas ir dvasingumo žinovas bei populiarumo susilaukusių veikalėlių autorius, pastebėjo dr. Liudas Jovaiša.
Vėl grįžkime prie istorijos. 1773 metais popiežius Klemensas XIV kanoniškai panaikino Jėzaus draugiją. Tačiau, kaip pastebi Popiežiškojo Grigaliaus universiteto atstovas Marekas Ingoltas, SJ, dviejose Europos valstybėse jėzuitai toliau veikė Fridricho II valdose (Prūsijoje ir Silezijoje) ir Jekaterinos II Rusijos imperijoje. Tarp jų buvo nemažai Lietuvos provincijos narių. Imperatorė uždraudė skelbti popiežiaus nutarimą jos valdomose teritorijose.
Popiežiai iš pradžių tai toleravo, paskui parengė daugeliui palankų dokumentą. 1801 metais popiežius Pijus VII oficialiai patvirtino Draugijos egzistavimą Rusijos imperijoje. 1814 metais Jėzuitų ordinas buvo atkurtas visame pasaulyje. Tačiau tuo neilgai džiaugėsi Lietuvos provincijos jėzuitai. 1820 metais caras Aleksandras pasirašė dekretą, kuriuo išvarė jėzuitus iš savo imperijos. Kaip pastebi kun. L. Virbalas, tik XX a. pradžioje, Benediktui Andruškai ir keliems kitiems lietuviams įstojus į Jėzaus draugiją, atsirado galimybė vėl atnaujinti vienuolijos veiklą mūsų krašte. Pradžioje buvo įkurta misija, o 1936 metais vėl atgaivinta Lietuvos jėzuitų provincija. Kadangi tuo metu Vilnius buvo okupuotas lenkų, jėzuitai įsikūrė Kaune. Lietuvos provincijai priklausė Kauno jėzuitų gimnazija, vienuolijos namai Kaune, Šiauliuose, Pagryžuvyje. 1949 metais sovietinė valdžia vienuolijos veiklą uždraudė. Jėzuitai pasklido po parapijas, vedė rekolekcijas, dalyvavo pogrindinėje veikloje, rengė Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką. Užsienyje apsigyvenę jėzuitai savo namus įkūrė Čikagoje, dirbo sielovadoje, leido knygas, žurnalus. Vienas kitas jų leidžiamo žurnalo Laiškai lietuviams numeris pasiekdavo ir mūsų okupuotą tėvynę.
1990 metų vasario 15 dieną Lietuvos jėzuitų provincija buvo atkurta. Tėvai ir broliai jėzuitai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose prie Šv. Ignaco bažnyčių. Be to, Vilniuje ir Kaune veikia gerą vardą turinčios jėzuitų gimnazijos. Jėzuitai dirba ne tik gimnazijose: jie veda rekolekcijas, dėsto universitetuose, darbuojasi parapijose ir misijose.
Jėzuitai dvasingi žmonės, bandę gyventi laikydamiesi Evangelijų, būti artimo meilės skleidimo pavyzdžiais. Jie ne tik uolūs apaštalautojai. Visomis išgalėmis jėzuitai stengėsi pamaitinti alkstančius, palaidoti per epidemijas mirusius, šelpti per gaisrus nukentėjusius žmones. Koks gyvenimas, tokia ir mirtis, sako liaudies patarlė. Jėzuitams mirtis tai grįžimas į dangiškąją tėvynę, į Viešpaties akivaizdą. Jie grįžta ramiai ir net džiugiai nusiteikę. Tai vertinga krikščionybės tradicijos ir Jėzaus Draugijos savastis, svarbi Lietuvos istorijos ir antropologijos požiūriu, sakė dr. Mintautas Čiurinskas, tyrinėjęs Kražių kolegijos mirusių jėzuitų gyvenimo aprašymus. Netenka stebėtis, kad tose parapijose, kuriose dirbo jėzuitai, iki šiol išliko gilesnis tikėjimas, uolesnis pamaldumas.
© 2008 XXI amžius
|