Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Specialiai „XXI amžiui“

Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Keliaujame pro Ratzeburgo ežerą

Lietuvos maldininkai su kryžiumi Ratzeburge

Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.

Pirmadienis, 2008 07 21,
Amelighauzenas – Liuneburgas

Ankstyvas rytas

Vakarykštę dieną prisimindami, dar vis girdime nuoširdžius vietinių žmonių palabinimus, jų paprastumą, visokiomis gėrybėmis apkrautą stalą ir dvi iš Latvijos atvažiavusias viešnias, kurios atvyko aplankyti čionai gyvenančios savo bičiulės. Vokiškoje aplinkoje pasirodžiusią draugiją labai paįvairino mažoji aštuonmetė Julija su savo mama filipiniete Conception Lyss (todėl tos mergaitės bruožuose įsispaudę tokie ryškūs rytietiški bruožai). Toji mergytė surinko ir surašė čionai mums vakarienę atėjusių  parengti visų moterų vardus ir pavardes, kad paskui galėčiau už rūpestį ir mums parodytas nuoširdžias pastangas joms visoms užrašyti padėkos raštus ir įteikti vakarienės pabaigoje. Iš kažkur netikėtai pasirodė šios parapijos klebonas, apylinkės dekanas Karstenas Menges. Jis mus sutiks ir kitoje – Liuneburgo – parapijoje. Gal čia iš tikrųjų mėnulio miestas. Nors, anot V. Januškevičiaus, miesto vardas gali būti kildinamas iš sen. germaniško žodžio „hliuni“, vienos iš trijų Liuneburgo pilių pavadinimo, kuris reiškia „prieglobstį, slėptuvę“. Mat vokiečių „burg“ reiškia ne tik „pilį, tvirtovę“, bet ir „prieglobstį“...

 Bažnyčioje mūsų kryžnešiai gieda: „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė, varge ištikimiausia pagalba...“ Taigi jie iškeliauja į kitą parapiją. Jie nebijo nei lietaus, nei rūškano oro, nes šiandien kaip tyčia nuo vieno ligi kito krašto dangaus apsiniaukę. Prie pat bažnyčios pievelėje vienas po kito per naktį pridygo jaunučių kazlėkų. Kaip gera būtų dabar kur nors prie Merkinės, Marcinkonių ar Druskininkų pagrybauti! Deja, deja. Ne tik ankstyvas, bet ir lietingas rytas lydėjo mūsų kryžnešius į naujus išmėginimus ir naujus išgyvenimus.

Visą kelią iš Ameligenhauzeno į Liuneburgą neišeina iš galvos ant parapijos namų stalo rasta knyga Melchers. Das Grosse uch der HEILIGEN. Geschichte. Legenden. Namenstage. LUDWIG (1999, Slovenia). Ši storulė knyga – net 579 puslapių – priklauso St. Godehardo parapijai. Taip vadinasi toji parapija, mus šiąnakt priglaudusi po savo stogu. Paprašiau, kad išspausdintų bent dviejų – rytojaus ir užporytojaus – šv. Marijos Magdalenos ir šv. Brigitos biografijas. Pakviesta mergina taip ir neįstengė išjudinti dauginimo aparato, stovėjusio ant to stalo, prie kurio kelias valandas sėdėjau. Ką padarysi. Salėn jau pradėjo rinktis maži vaikai. Man reikia kuo greičiau iš čia dingti. Už scenos, kur susirinko mažoji publika, triukšmas ir auklėtojų balsai vis labiau garsėja. Paskubomis susidėliojęs visą rašliavą ir popiergalių segtuvus, aplankus bei krepšelius, pasisveikinęs su auklėtojomis ir vaikais, klausiu, ar būtų galima juos visus nufotografuoti. Gavęs leidimą ir darsyk pamatęs šioje grupėje mažąją Juliją, pusdienį buvusia mano sekretore, iš eilės padaliju visiems vaikams po vokišką Jėzaus Gailestingumo paveiksliuką, o auklėtojoms dar paduodu mūsų kelionės maršrutus ir šiluviškes kuklias dovanėles. Pagaliau  atsisveikinu su vaikais ir svetingomis šeimininkėmis ir einu pro bažnyčią, kur ryte meldėmės su kryžnešiais. Prasideda nauja diena – su stabtelėjimais, atokvėpiais, giesmėmis ir maldomis, su pietų pertrauka erdvesnėje poilsio aikštelėje su stalu ir suoleliais po atviru krapnoti  nesiliaujančiu dangumi.

Pirmadienis, 2008 07 21, Liuneburgas

Kaip tik priešais langą...

...Už kurio mūsų kryžnešiai šią naktį praleido, Švč. M. Marijos bažnyčios bokštas su kryžiumi ir tarp baltų išmargintų baltų rytietiškų ornamentų – moderni Marija su Kūdikėliu Jėzumi. Daug kam iš mūsų nepatinka nei tokio stiliaus skulptūros, nei tokie paveikslai, bet argi pakeisi, ką žmogus pradėjo kurti? Vienas po kito tie įmantrūs paveikslai, skulptūros, pano, bareljefai kartojasi, varijuoja, į akis lenda. Negi pradėsi piktintis? Kas iš to laimės? Tik pats susierzinsi, o tų kūrinių vis viena nepakeisi. Netgi, sakyčiau, pradedi savotiškai su jais apsiprasti, nustoji paisyti ir lieki abejingas. Gal ir negerai, bet negi su pagieža širdyje klaupsiesi prie altoriaus, negi nusispjausi, pamatęs ne į kryžių, o kažkokį konvulsijų ištampytą, ant kryžmos pakabintą Jėzų Kristų?

Taigi kaip tik priešais langą – toji Mergelės Marijos bažnyčia, prie kurios pabūsime valandėlę kitą, paaukosime šv. Mišias, pagiedosime vieną kitą giesmę ir vėl toliau – į Bukų (die Buchen – bukas, buko medis) miestą Bucheną. Čionai vėl sutikome tą patį anoje parapijoje mus maloniai priėmusį dekaną kleboną Karsteną. Internetu gavome žinią, kad antrąkart per šią kelionę  į mūsų grupę  grįžta Nida, jau anksčiau daugiau nei mėnesį keliavusi su mumis per Prancūziją. Be to, galima tikėtis, jog pas mus dar atsiras vokietė Klaudija su brazile Marivalda, kurios prieš dvejus metus nemažą tarpsnį keliavo sykiu su mumis per Italiją.

– Klebone Karstenai, nuo šiol mes jūsų miestą vadinsime ne mėnulio, o bukų arba tiesiog saulės miestu, – atsisveikindamas sakau šios parapijos šeimininkui.

– Kodėl? – nustebęs paklausia.

– Todėl, kad po kelių dienų ar net savaičių jūsų mieste pirmąsyk pasirodė ryte saulė, todėl jūsų miestą vadinsime „Sohneburg“(„Sonnenburg“, mat, vok. „der Sohn“ – sūnus, o „die Sonne“ – saulė“).

Išlydėdamas mūsų kryžnešius į žygį, grupė vokiečių mojuoja iškeliaujantiems. Vienas iš palydos paduoda man kryželį su mažute grandinėle ir prašo: „Pasimelskite už mane ir mus...“ – vyriškio akyse pasirodo ašaros. Ką gali žinoti, kas šio žmogaus širdyje. Štai prie jo stovi moteris Valentina su šešiolikmečiu sūnumi Valentinu. Jie prieš keliolika metų į Liuneburgą atvažiavo iš Kazachstano. Dabar vyras dirba statybose, o jinai šeimininkauja namuose. Kazachstane nemaža vokiečių, vedusių vietines žmonas, ištekėjusių už vietinių kazachų ar rusų, likosi tenai, nes ten jau palaidoti tėvai, susipynusios giminės, medžiaginiai ryšiai neleidžia grįžti Vokietijon.

Valentina ir Valentinas

Motina Valentina ir keturiolikmetis sūnus Valentinas, prieš keliolika metų su Vladimiru, savo vyru ir tėvu, iš Kazachstano atvažiavo į Liuneburgą, kad vėl susisuktų sau gūžtą (ne, jie dar jos neturi – butą nuomoja, nes iš vieno statybininko atlyginimo turi išgyventi abudu tėvai, dvimetė  dukrelė Marija ir paauglys sūnus, už kurį motina meldžiasi, kad jis būtų kunigu). Šitoji atlapaširdė, lenkės motinos ir suvokietėjusio ukrainiečio tėvo pusamžė, labai nuoširdi moteris ne tik atėjo į mūsų rytines pamaldas, bet ir įsišnekėjo, tiesiog susibičiuliavo su mūsų moterimis. Ilgisi to krašto, kuriame prabėgo vaikystė, jaunystė, kur gimė vyriausiasis sūnus Valentinas. Marija atsirado Vokietijoje prieš dvejus metus, tad motina negali dirbti – reikia mažąją prižiūrėti. Jos motina labai sunkiai pritampanti prie naujosios aplinkos, kultūros, neišmoksta kalbos, tad jai šiame krašte dar sunkiau. Išgirdusi, kad katalikų bažnyčioje bus mūsų pamaldos, norėjo ir ji ateiti, bet reikia prižiūrėti mažąją Mariją. Todėl motina tiktai valandėlę galėjo su mumis pabūti. Išgirdęs iš Vyganto, kad mieste yra keli knygynai, pakalbinau Valentiną, kad mane palydėtų. Jinai mielai sutiko. Dirstelėję į vieną kitą knygyną, nieko nepešėme. Tokių knygų – apie šventuosius, kaip buvau užtikęs Ameligenhauzeno parapijoje, nė su žiburiu nėra. Daugiausia – grožinė, romanai, nuotykių, kriminaliniai, detektyvai, meno, gamtos albumai, turistinė ir panašaus turinio literatūra. Pamačiusi, kad nerandu reikalingos knygos, Valentina pasiūlė:

– Išsirinkite, kokia tik jums labiausia reikalinga knyga, nupirksiu jums prisiminimui...

– Kad jums,Valentina, ant medžių eurai irgi neauga... – bandau atvėsinti jos dosnumą. Tačiau ji primygtinai mane spyrė, todėl išsirinkau vieną apie Jėzaus Kristaus gyvenimą. Tai kartu ir teologinė, ir biografinė, ir  filosofinė, ir etinė bei meninė Išganytojo asmenybės analizė.

Šnekučiuodamiesi stabtelėjome ir ant kavinės aukšto staliuko dosnioji Valentina, kadangi neturėjo savo vizitinės kortelės, paėmusi savo sūnaus laišką, kur buvo užrašytas adresas, jį ištaisė ir užrašiusi savo vardą, man padavė, o aš jai padaviau savąjį. Tik besikalbėdamas ant staliuko palikau ir Valentinos dovaną. Tačiau sugrįžę po valandėlės radome tą krepšelį kavinėje nepajudintą, tad antrąsyk padėkojau už  dovaną.

Atsisveikinę su miestu, toliau traukėme savais keliais, ir mažumėlę pasiklysdami, mažumėlę pasiklausdami, mažumėlę į žemėlapį dirstelėdami atsidūrėme Launeburge.

Antradienis, 2008 07 22, Launeburgas

Jautrioji seselė

Seselė Edburga, vos pradėjusi sakyti savo pasveikinamąjį žodį, pradėjo ašaroti:

– Kai tik pradedu apie Kryžių kalbėti, man visada ašaros rieda. Noriu jus pasveikinti, kad iš taip toli – Lurdo – nešate šį sunkų kryžių. Negalvojau, kad toje šalyje, o aš keliskart buvau Vilniuje, Kaune, Marijampolėje ir kitur vadovavau keliems dvasiniams susitikimams, pas mus atkeliaus šio krašto žmonių – ant pečių pėsčiomis atneš Kryžių. Man ir džiugu, ir kartu graudu. Sveikinu jus ir džiaugiuosi, kad jūs mus aplankėte. Jūs mums parodėte tikrąją KRYŽIAUS reikšmę Europai. Džiaugiamės, kad maža šalis gali daryti didelius Dievo akyse darbus. Todėl labai miela jus matyti po šiuo Launeburgo parapijos namų stogu. Prašome vaišinkitės, kad nei alkani, nei ištroškę neišeitumėte iš mūsų į savo tolimesnį sunkų daugiadienį žygį. Prisiminkite mus savo maldose ir giesmėse... Mes prisiminsime jus ne tik šioje koplyčioje besimelsdami, Rožinį kalbėdami, bet ir kasdienėje maldoje.

Už kampo dingsta paskutinė vėliava. Iš paskos žygiuoja ir priekinis saugas, o kartais ir užnugario tarnybą atliekąs vėliavininkas Vygantas, užsivilkęs ryškiąją geltoną liemenę ir, kaip įspėjo viename sustojime vietos policininkas, išrikiavęs visus procesininkus viena grandine, ramiai mojuodamas raudona vėliavėle, žengė priekin. Gintaras, kaip visada per visą šią ilgą keturių mėnesių kelionę, užtraukia tikėjimą žadinančią ir jėgų suteikiančią giesmę: „Dievas – mūsų prieglauda ir stiprybė, varge ištikimiausioji pagalba...“ Jautrioji seselė M. Edburga nuo skruosto atgalia ranka šluostosi ašaras, o kita moja ant lietuvių pečių linguojančiam Kryžiui Keliauninkui...

Antradienis, 2008 07 22, Buchenas

Vėlei seselė M. Edburga

Niekas nepasakys, kad už tų medžių guoto, už tų kelių keturaukščių ir dviaukščių namų,  savo dydžiu beveik neišskiriantis iš kitų laužytu stogu vienaukštis namas bus Marijos koplyčia, kur mums bus galima ne tik pasimelsti, palikti nakčiai kryžių, bet ir pernakvoti. Žinoma, vyrams bus palikta kita vieta – šiek tiek atokiau nuo šios koplyčios. Tiktai kunigui zakristijoje buvo galima įsikurti ir moterims kitame kambaryje.

Visam kelių moterų darbui ir mūsų priėmimui vadovavo toji pati iš Launeburgo atvažiavusi seselė misionierė Edburga. Čia jos balsas ir tvarka viską nulėmė, nes jinai, kaip jau minėta, buvusi Lietuvoje, todėl mumis itin rūpinosi ir iš paskutiniųjų stengėsi. Mažumėlę ir čionai papasakojusi apie šią nedidelę parapiją, kur pirmąsyk per šią kelionę (per pustrečio mėnesio, nuėję per 2200 km), užtikome septynias-devynias moteris, kalbančias Rožinį. Tuo metu atėjusi mūsų Keliauninko Kryžiaus grupė sutrukdė joms baigti melstis. Jos čia susirenka kartą per savaitę. Viena nežinia iš kur atsiradusi moteris, gerai kalbanti rusiškai, papasakojo įdomesnius savo gyvenimo įvykius.

Kadangi vietos kitur neatsirado, buvau apnakvydintas koplyčios zakristijoje. Lietuvoje nė karto neprisiėjo zakristijoje miegoti, o šioje kelionėje – jau ne pirmą sykį.

Antradienis, 2008 07 22, Buchenas – Ratzeburgas

Antrąjį kartą...

...prie mūsų grupės ankstyvą rytmetį prisidėjo Nida. Ilgiau su mumis pabūti jai trukdė kaunietiški reikalai. Tačiau mūsų rūpestingoji mantos tvarkytoja, tarptautinė keleivė ir mūsų kryžnešių grupės pripažinta dalyvė, dviems savaitėms vėl išsprūdusi iš namų, Bucheno miesto Marijos koplyčioje atsirado apie ketvirtą ar penktą valandą, kai dar visi mūsiškiai nebuvo pakirdę. Kadangi kaunietė visą naktį nebuvo bluosto sudėjusi, tai šiandien diena jai buvo snaudulinga, bet visus išmėginimus ji atlaikė stoiškai. Ne tik prie stalo stengėsi visiems patarnauti, bet ir padėjo mūsų šeimininkei apsipirkti parduotuvėje ir kitus stambesnius ir mažesnius darbus padaryti. Tiktai popiet, nenugalėjusi snaudulio, valandėlei pargriuvo ant dviejų autobuso krėslų ir pabudo tiktai tuomet, kai „Setra“, važiuodama per apleistą geležinkelio pervažą gerokai trinktelėjo, tarsi į kokią duobę patekusi.

Tenykščiai laukai kuo toliau, tuo labiau pabalę. Matyt, ūkininkai, dėl dažnų lietų nespėję nuvalyti derliaus, delsė, todėl dabar tiek vasarojus, tiek žiemkenčiai viskas suėjo į vieną metą ir laukia dalgės. Žinoma, Vokietijoje nė karto nematėme dalgio – visur kombainai, traktoriai, mašinos. Pakelėse matydavome tiktai beržus, kai kur ąžuolus, bukus, bet niekur iki šiol nematėme obelų. O čionai jais visas kelkraštis apsodintas, gal todėl, kad už jų buvo didelių sodų plotai, net prie pat kelio (gal geriau, kad žmogus, norintis obuolių, obuoliauja prie kelio, bet nelenda į svetimus sodus).

Nuo kalnelio staiga sušmėžavo vandenys. Tai Ratzeburgo ežeras ir taip pat pavadintas miestas, įsikūręs pusiasalyje, labai panašus į Veisiejus, o gal net labiau Rusnės Ragą. Apačioje, pakrantėje, prie mėlynuojančio vandens, siūbuoja laiveliai, prie įlankos išsirikiavusios vilos, nameliai, vingiuoja geri keliai. Ratzeburgas itin gražioje vietoje, kur mus atvedė šią dieną Kryžius Keliauninkas.

Trečiadienis, 2008 07 23, Ratzeburgas

Šv. Ansvero kryžius

Šv. Ansveras – man negirdėtas šventasis. Dabartinis Ratzeburgo parapijos klebonas kun. Feliksas ne tik neatėjo mūsų sutikti, bet net mūsų pasižiūrėti. Nors prieš pat šv. Mišias iš šios bažnyčios buvo išneštas mūsų Kryžius Keliauninkas, bet klebono, jauno, energingo ir gražaus veido vyriškio mes visiškai nematėme. Tiktai per jo pradėtas aukoti šv. Mišias, atėjęs pro duris ir nenorėjęs trukdyti pamaldų, nusilenkiau Švenčiausiajam ir palikau ant staliuko prie visokių parapijos informacinių lapelių, lankstukų ir brošiūrėlių mūsų Šiluvos Mergelės Marijos paveikslą – kuklią  padėką už nakvynę ir vaišes. Ta pačia proga žvilgterėjau, kaip atrodo tas nematytas kunigas Feliksas. Paskui, kai jau išėjau į kiemą, pamačiau jį tupinėjantį prie garažo – rengėsi kažkur išvažiuoti. Iš tolo pasilabinau. Galvojau, kad jis iki tol nesiteikė su lietuviais net pasilabinti, tikriausiai nenorės ir toliau su jais akis į akį susidurti. Tačiau apsirikau. Priėjęs arčiau paklausė, kaip miegojome, kaip valgėme, ar nieko netrūko. Užkluptas tokio neįprasto, netgi, sakyčiau, inteligentiško pasiteiravimo, nuoširdžiai padėkojau, kiek įmanydamas smailinau sunkiai linkstantį liežuvį ir kuo skubiausiai su tuo mandagiai prabilusiu kunigėliu atsisveikinau, kad jo nebetrukdyčiau. Jis jau buvo anksčiau palikęs atvirutę, kurioje buvo užrašyta: „Nuoširdžiausiai sveikinu atvykusius lietuvių maldininkus į Ratzeburgą. Laimingai sugrįžti Lietuvon. Klebonas Feliksas Evers“.

Negali kitos kultūros, kito krašto tradicijomis besivadovaujančio ir savų papročių besilaikančio ir dar jauno žmogaus poelgių suprasti. Man tiesiai šviesiai atrodė, kad jeigu nors ir nepažįstami svečiai ar galų gale tokie, kaip mes keliaujantys per Europą ubagai atsidangina ir po tavo stogu apsigyvena, tai jau pasisveikinti ar jau bent išlydėti reikėtų atrasti laiko ir mandagumo. Tačiau gražiakalbis ir neprastai atrodantis klebonėlis jo nerado. Mums, žinoma, dėl to nei šilta, nei šalta, tiktai kažkur giliai širdyje liko šioks kartokas knietulys.

Rakursas

Švč. Mergelė Marija Prancūzijoje pasirodė prieš tūkstantį metų

Le Katņ Kambrezģ (Le Cateau-Cambresis) parapijoje Kryžių Keliautoją nuoširdžiai, su bažnyčios varpų skambesiu birželio 18-ąją sutiko bei išlydėjo paprasti šio krašto žmonės. Viena parapijietė išlydėdama paklausė, ar nenorėtume pasiimti ant šios bažnyčios durų kabančio skelbimo su žemėlapiu, kuriame pavaizduotas pėsčiųjų ir dviračių keliai iš Le Kato Kambrezi parapijos į Lurdą. Paaiškėjo, kad mes su jais tarsi lyg ir giminystės ryšiais susieti: kambreziečiai rengiasi švęsti tūkstančio metų sukaktį nuo tos datos, kai jų krašte apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Šiai įsimintinai progai paminėti jie ne tik iš pagrindų stengiasi atjauninti savo gražiąją šventovę, bet ir rugpjūčio 5-22 dienomis rengia didelę jubiliejinę kelionę. Išgirdus tokią neįprastą žinią net kvapą užėmė. Kaip čia dabar? Nuo to kelio, kuriuo nešame Kryžių Keliauninką, visiškai pašonėje, yra vieta, kur Ji pasirodė šešiais šimtais metų anksčiau negu pas mus. Niekaip negalima praleisti tokios progos. Kalbinu mūsų vadovą Gintarą, – tas trumpai drūtai atšovė:

 – Reikia iš Bavč pargabenti keturis kareivius, jokiu būdu negalime, turime laikytis tvarkos...

Tvarka yra tvarka, vadovo žodžio iš tikrųjų reikia laikytis, nes antraip žygyje pairs drausmė ir  pabėgs sėkmė, bet, antra vertus, praleisti tokios neįkainojamos progos irgi negalima. Prisimenu šv. Teresėlę. Viena seselė pasakojo, kad jai buvo pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų. Ir kaip tyčia, kai Dievo Motina padavė jai palaikyti Kūdikėlį Jėzų, ją pasikvietė vyresnioji. Tad toji, grąžinusi Kūdikėlį Jėzų Mergelei Marijai, nuskubėjo pas vienuolyno vyresniąją. Šv. Teresėlė nusišypsojusi tarė: „O aš, pasiėmusi Kūdikėlį Jėzų ant rankų, būčiau sykiu su Juo nuėjusi pas vyresniąją...“ Šis šventosios prisiminimas man nedavė ramybės. Kokia gudri toji „mažojo kelelio“ išradėja! Juk mums Kristus irgi neliepė būti ištižėliais ir liurbiais. Priešingai – Jis ragino, drąsino nebijoti ir liepė: būkite gudrūs!

Pradedu kalbinti šios parapijos moteris ir vyrus. Vyrai trumpai drūtai pareiškia – mums darbas! O moterys, matau, vis dar abejoja: bažnyčia remontuojama, pačios statulos šiuo metu nesą namuose. Gal ji kur nors išvežta, gal net Bavč atsidūrusi?.. Moterys visada sukalbamesnės. Imu joms dar labiau ant užkulnio minti, kalbinti ir įrodinėti, kaip čia mums labai rūpi ir svarbu pamatyti šią parapiją. Galiausiai dvi moterys sutiko mane pavėžėti.

Tiktai dabar supratau, kodėl prancūzai, rašydami ar versdami mūsų lietuviškus tekstus, kur mes rašome, kad Europoje pirmąsyk Dievo Motina apsireiškė būtent Šiluvoje, šią mintį arba diplomatiškai praleidžia, arba gudriai išsisuka ties mūsų peršama mintimi, kad tie 400 metų – pagal tradiciją. Šitaip jie, neįžeisdami mūsų, o ir savęs pernelyg nekeldami, taktiškai mus pristato, bet tyliai nepritaria, kai giriamės savo europietišku pirmumu. Gal dėl šios priežasties prancūzų spaudoje nebuvo išspausdinti ir keli redakcijoms pasiųsti į prancūzų kalbą išversti straipsniai, kuriuose autorių įsakmiai pabrėžta toji mūsų pirmenybė?

Taigi kartu su svetingomis parapijietėmis Matilda ir Fransuaza jau sėdime prancūzių damų važnyčiojamose motorizuotose keturratėse vežėčiose ir šlapiu asfaltu vingiuojame per vešliai kaip mūras žaliuojančius kvietrugių laukus, pro bažnytkaimius ir miškelius link Sen Kordono miesto.

Štai kokia iškilminga ir didinga toji mūsų pasiekta vieta. Iš tolo ji – kaip kokia stebuklingoji sakmė narstyte išnarpliota, sukiote iškraipyta, švieste šviečianti didžiulės bažnyčios aukšto bokšto smailė. Ji – rūpestingų meistrų nušveista, nuvalyta nuo amžių dulkių, purvo iki pat laiko dantų apgraužtų sienų, piliastrų, galingų kontraforsų, kurių apatinė dalis – dar murzina, apjuodusi, apšepusi. Garbingai tūkstantmečio sukakčiai jie dar visiškai neparengti. O juk visa bazilika nuo smailės viršūnės lig pačių pamatų turi būti balta – baltesnė už gulbę.

 Kaip paaiškėjo, iš tikrųjų toji lankytina vieta mūsų priimti negali. Tačiau šitokia išvada padaryta tiktai tada, kai po valandėlės galėjome prieiti prie pat sunkvežimiais, kranais, keltais, cemento maišais užgriozdinto bazilikos šventoriaus, kur burzgė varikliai, džeržgė keltų krumpliaračiai, vaikštinėjo pulkai statybininkų. Tuos darbininkus po valandėlės savo akimis pamatę tikrai galime pasakyti, kad čia ne bažnyčia ir net ne katedra, o tikrų tikriausia bazilika, pastoliuose paskendusi, iš visų pusių apsupta gervių, dulkinų vyrų ir visokio rango viršininkų. Žinoma, į vidų ničnieko neleidžiama. Tačiau užtenka to, kad pamatytum, jog čionai esama didingo pastato, kuris dabar paskubomis didžiulėmis pajėgomis kuo skubiausiai atnaujinamas, sparčiai remontuojamas. Gal ir bus laiku baigtas (kas tiesiog neįtikėtina, – tiek čia visokių atlaikų, sąvartų ir tiek daug darbų!) būsimajam tūkstantmečio jubiliejui. Turizmo informacijos centre gavome vieną kitą ploną knygelę  su keliais sakiniais apie šią baziliką, bet iš turistinio centro darbuotojų išprašėme kito leidinėlio atspaudą. Jį gavome tučtuojau – dauginimo aparatu čia pat tos gerosios turistinio centro moterys padavė mums specialiai išspausdintus lapus, į kuriuos pasigilinus, tikrai išaiškės visos šios tūkstantmetės šventės ir stebuklingosios vietos istorija, čia nutikę svarbiausieji įvykiai, o kartu šios didingos Sen Kordono Dievo Motinos bazilikos likimas.

© 2008 „XXI amžius“