|
Kai laukiant Kalėdų širdis atgimsta
Kun. Vytenis Vaškelis
Šįmet dėl besitęsiančios globalinės ekonominės krizės kalėdinis pirkimo bumas tikriausiai bus mažesnis, todėl, artėjant Kristaus gimtadieniui, daugiau žmonių susimąstys ir tars sau: Jei šįsyk dėl pinigų stygiaus artėjančių Kalėdų švenčių proga negalėsiu namiškiui nupirkti norimą dovaną, tai bent pasistengsiu, kad įteikdamas mažytį kalėdinį suvenyrą ar kitą dovanėlę nuoširdžiau šypsočiausi ir savo artimui būčiau visais atžvilgiais dar geresnis.
Manau, toks ar panašus nusiteikimas yra puiki dovana ne vien šeimynykščiui, draugui ar kaimynui, bet svarbiausia pačiam Viešpačiui Jėzui, kuris, tikrai (dieviškos malonės būdu) gyvendamas kiekviename iš mūsų, dėkingai priima Jam teikiamą tikėjimo darbų garbę ir (per šv. Paulių) primena iki pat paskutinio atodūsio ištvermingai laikytis nieku kitu nepakeičiamos, Žemę ir Dangų vienijančios tiesos: Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams (Gal 6, 10).
Garbingojo brolio Roger (Taize bendruomenės įkūrėjo) su kitais dviem broliais apsilankymas pas vargšę Etiopijos moterį per Kalėdas liudija, jog Dievas, pasinaudodamas šių brolių trumpa viešnage pas moterį, vardu Adžebuš, kurios vienas sūnus žuvo kare, o apie kitus tris sūnus ji negavo jokių žinių (taip pat jai buvo amputuotos kojos ir ji net negalėjo elgetauti), tai moteriškei suteikė nepaprastą malonę su gyvybės kupinu tikėjimu išpažinti Tą, kuris yra čia.
Kai brolis Roger ir kiti jo broliai su nuostaba žiūrėjo į Adžebuš, ji ištarė netikėtus žodžius: Verkiu vidaus ašaromis, kartais ir išorinėmis, bet žinau, kad Kristus čia, stovi šalia manęs. Netrukus ji pakėlė rankas (pagal koptų ortodoksų tradiciją) ir ėmė šlovinti Viešpatį.
Ji gyvo tikėjimo ir pasitikėjimo savuoju Dievu kasdien sėmėsi iš maldos šaltinių ir todėl jos gilioji bendrystė su Kristumi ėjo vis pirmyn. Ji suprato, kad jos kančios ne iš Dievo, nes ne Jis yra nelaimių teikėjas.
Paskui brolis Roger ir jo broliai išgirdo Adžebuš maldos žodžius, kurie buvo virtę tarsi giesme: Šiandien Kalėdos, ir jie aplankė mane; dabar Kalėdų diena, ir jie ne savo namuose, bet atvyko čionai.
Netenka abejoti, kad Šventosios Dvasios pripildyta Adžebuš širdis per Kalėdas ir nesant broliui Roger už viską būtų šlovinusi Dievo Sūnų. Tačiau leiskite patikslinti: manau, kad jo ir tų dviejų brolių buvimas drauge su ta etiope tik dar labiau sustiprino galingą Viešpaties veikimą ir dėl to Adžebuš galėjo prabilti tokia malda, kuri labai primena mūsų Motinos Marijos žodžius: Mano siela šlovina Viešpatį...
Tegul šiuo Advento laiku mūsų geri darbai ir mūsų buvimas drauge įvairiuose prieškalėdiniuose renginiuose ne tik dar labiau tarpusavyje suvienija, bet ir primena, kad kai bendraminčiai esti kartu, tada tarp jų dar stipriau veikia Viešpats, nes Jis, per malonę mumyse pasilikdamas, ir mes Jame (plg. 1 Jn 4, 15), skatina mus taip vienas kitą mylėti, kaip Jis mylėjo ir myli. Todėl mes, į Kalėdų nakties šv. Mišias atėję, tikėjimo dėka labiau suvoksime (šiemet geriau nei pernai) dar didesnę Atpirkėjo nuostabaus atėjimo į Žemę slėpinio dalį.
Mums, kurie per Adventą daugiau laiko skyrėme meditacijai, maldai ir geriems darbams artimo labui, Viešpats Jėzus iš Betliejaus prakartėlės prabils: Ne jūsų tikėjimo darbai yra man brangiausia dovana, bet pats jumyse tikėjimo, vilties ir meilės malonių augimas yra tai, kas labiausiai pradžiugina mano širdį ir jus visus dar labiau padaro panašius į mane.
© 2008 XXI amžius
|