Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Bažnyčia paminėjo Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos jubiliejų

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI sveikina Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-ųjų metinių minėjimo Vatikane dalyvius. Šalia stovi Italijos prezidentas Džordžijus Napolitanas ir Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė

Šventasis Tėvas šalia šventinį koncertą atlikusio Franfurto (Vokietija) valstybinio Brandenburgo simfoninio orkestro

Jaunoji ispanų dirigentė Inma Šara buvo sužavėta entuziastingo klausytojų priėmimo

Konsensusas dėl asmens orumo

Vatikane buvo iškilmingai paminėtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 60-osios metinės. Šis nepaprastai svarbus dokumentas, kurį Dievo tarnas Jonas Paulius II yra pavadinęs žmonijos moralinės sąžinės didžiulės pažangos ženklu, buvo priimtas 1948 metų gruodžio 10 dieną Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos sesijoje, vykusioje Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Pristatydamas jubiliejinį renginį Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas paaiškino, kad šiuo minėjimu Bažnyčia nori pabrėžti dokumento auklėjamąją reikšmę ir tai, kad jis „lieka vadovu kuriant teisingesnį ir suvienytą pasaulį“.

Bažnyčia visada nurodo, kad žmogaus teisės išreiškia kiekvieno asmens transcedentinį orumą, pabrėžiantį, kad žmonės yra mylimi Dievo dėl jų pačių ir kad jie visada turi būti tikslas, bet ne priemonė. Šiuo savo mokymu Bažnyčia iš esmės prisidėjo prie Deklaracijos nuostatų įtvirtinimo, ypač apmąstydama žmogaus teises Dievo Žodžio šviesoje, popiežių dokumentais,  Jono XXIII enciklika „Pacem in Terris“.

„Naujausias stiprus Visuotinės deklaracijos vertės liudijimas buvo Šventojo Tėvo Benedikto XVI šiemetinė balandžio 18 dienos kalba Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke“, – sakė kardinolas R. Martinas. Tame pranešime buvo pabrėžta, kad dokumente sugebėta pasiekti skirtingų kultūrų ir teisinių sistemų konsensuso dėl fundamentalių vertybių, kurios iškeltos į teisinį lygmenį.

Žmogaus teisės geriausia įprasmina asmens orumą. Savo publikacijoje, pasirodžiusioje gruodžio 10 dieną, Popiežiškosios teisingumo ir taikos sekretorius vyskupas Džempaolas Krepaldis nurodė į žmogiškojo asmens, kaip ir į jo teisių, vientisumą. „Žmogaus teisės yra nedalijamos, jos viena kitą palaiko, viena kitą skatina, kadangi galiausiai susiveda į vieną teisę: teisę gyventi asmens vertą gyvenimą, teisę atsiliepti į savąjį pašaukimą“, – aiškino vyskupas D. Krepaldis.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad yra dvi išskirtinės svarbos žmogaus teisės, tikrinančios veikimo laisvę, bet neleidžiančios jomis disponuoti pagal užgaidas ar interesus. Šios dvi teisės yra teisė gyventi ir teisė į religijos laisvę, kas pagrindžia nuostatą, jog asmuo negali būti išnaudojamas ar manipuliuojamas kitų. „Jeigu gyvybė yra kaip daiktas, kurį mes gaminame, o ne gauname kaip dovaną ir jeigu neturime teisės už tai dėkoti gyvybės Kūrėjui, tada visos kitos teisės tampa manipuliacijos objektais“, – tvirtino vyskupas D. Krepaldis. Jis pastebėjo, jog tai nereiškia, kad kitos teisės yra mažiau svarbios nei dvi pastarosios, bet šios kaip tik garantuoja jų veikimą.

Žmogaus teisės yra suprantamos tiek protu, tiek ir tikėjimu, todėl šioje srityje gali bendradarbiauti tiek tikintieji, tiek netikintys. „Tačiau protui be tikėjimo ir teisingumui be meilės, yra sunku įžvelgti teises ir jas patenkinti, – kalbėjo vyskupas D. Krepaldis. – Štai kodėl Bažnyčia ragina kiekvieną tikintįjį dalyvauti ginant žmogaus teises“.

Religijos laisvės fundamentali svarba

Šventojo Sosto atstovas kalbėjo ir specialiame Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos posėdyje Niujorke, skirtame Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-mečio paminėjimui. Nuolatinis Vatikano stebėtojas Jungtinėse Tautose arkivyskupas Čelestinas Miljorė priminė, kad popiežius Benediktas XVI balandžio 18 dienos kalboje žmogaus teisių gynimą susiejo su dviejų fundamentalių tikslų siekimu: bendrąja gerove ir žmogaus laisve. Iš tikrųjų visa tarptautinės bendruomenės veikla rodo, kad „bendrojo gėrio idėja yra esminė sąlyga priimti efektyvius sprendimus tokiose srityse, kaip saugumas, bendradarbiavimas vardan pažangos ir humanitarinės paramos veiksmai“.

Bendrojo gėrio siekis faktiškai yra išreikštas jau 1-ajame Visuotinės deklaracijos straipsnyje, kuriame kreipiamasi į visus žmonių giminės narius kviečiant bendrauti vadovaujantis „broliškumo dvasia“. Kita vertus, negalima nepripažinti, kad pirmieji žmogaus teisių pažeidimai atsiranda, dėl nevienodo sukurtų gėrybių paskirstymo išnaudojimo, skurdo, bado ir medicininių patarnavimų nepasiekiamumo. Taip žmogui nėra užtikrinamos elementarios gyvenimo sąlygos. Ir neatsitiktinai 2000-aisiais metais Jungtinių Tautų paskelbti Tūkstantmečio pažangos tikslai pirmiausia buvo nukreipti pagerinti tas apverktinas socialines sąlygas, kuriose yra atsidūrusi nemaža pasaulio gyventojų dalis.

Visuotinėje deklaracijoje išreikštu pripažinimu, kad „visi žmonės yra gimę laisvi ir lygiai orūs ir turintys vienodas teises“,  aiškiai akcentuojama žmogiškosios laisvės svarba. Tai leidžia sukurti tokį teisių ir pareigų santykį, kuris skatina kiekvieną asmenį, kiekvieną valstybę ir kiekvieną kitą bendruomenę prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus, aiškino arkivyskupas Č. Miljorė. Jis pažymėjo, kad nepaisant didelės pažangos, kurią padarė šių dienų žmonija, žmogaus teisės ir toliau pažeidinėjamos, priimami įstatymai, priešingi gyvybės sakralumui, naikinantys žmogaus asmens, šeimos, bendruomenės prigimtinį identitetą. „Taigi teisių gynimas reiškia pagarbą etiniams imperatyvams, kurie yra privalomi išankstine laisvės sąlyga“, – sakė arkivyskupas Č. Miljorė.

Žmogaus teisės apibūdina ir asmens integralumo patenkinimą jo laisvoje saviraiškoje, santykiuose su kitais ir dvasinėmis vertybėmis. Čia kalbama apie teisę į tiesą, asmens sąžinės apsaugą, jo giliąją religinio tikėjimo plotmę, kitus įsitikinimus. Tokiu būdu kiekvienas turi teisę išsakyti savo pilietinį ir religinį požiūrį į visuomeninę santvarką ir jos problemas, į viešųjų institucijų veikimą, į priimtus įstatymus ir kitas reguliacines normas, nesibijodamas, kad dėl to gali būti diskriminuojamas ar suvaržoma jo laisvė socialinėje srityje.

Šiuo atžvilgiu išskirtinę reikšmę turi teisė į religijos laisvę, kurią Visuotinė deklaracija įvardija, kaip turinčią asmeninę ir bendruomenišką išraišką. Tikėjimo sfera negali būti supriešinama pilietiškumui, pripažįstant kiekvienam žmogui „pilną laisvę į ryšį tarp asmens ir jo Kūrėjo“, pažymėjo Vatikano nuncijus Jungtinėse Tautose. Joks ideologinis principas, joks nacionalinis ar tarptautinis įstatymas negali atšaukti arba apriboti šio ryšio, nenusikalsdamas prieš 60 metų paskelbtoms žmogaus teisėms. Laisvas ryšys tarp asmens ir jo Kūrėjo šiandien, kaip ir tada negali būti ribojamas maldos namų sienomis, o turi būti atvirai reiškiamas per informacijos kanalus, kad pilnavertiškai dalyvautų priimant sprendimus valstybiniu mastu.

Baigdamas savo kalbą arkivyskupas Č. Miljorė linkėjo, kad Visuotinės deklaracijos jubiliejaus minėjimas turėtų konkrečiais darbais užtikrinti teises. Tai reiškia užbaigimą dar XXI amžiuje besitęsiančio „bado ir skurdo skandalo“, tikro saugumo garantiją, kuris nebūtų savavališkai pažeidinėjamas ir kiekvieno žmogaus gyvybės gynimą bet kurioje jos egzistencijos stadijoje – nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Žmogaus teisių dokumento 60-mečio šventimas turi priminti, kad asmuo yra tarptautinės bendruomenės ir jos įstatymų centre, ir stengtis įveikti visas kliūtis šiame „žmoniškumo kelyje“.

Teisės, įrašytos į žmogaus prigimtį

Minint Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 60-ąsias metines Vatikane po iškilmingo akto buvo surengtas Frankfurto (Vokietija) valstybinio Brandenburgo simfoninio orkestro koncertas. Orkestrui dirigavo jauna ispanų kompozitorė Inma Šara. Šis koncertas taip pat simbolizavo lygias teises: pirmą kartą Vatikane koncertavusiam orkestrui vadovavo moteris, kurią šiltai sveikino  klausytojai ir pats popiežius Benediktas XVI. Prieš koncertą buvo įteiktos Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos paskirtos metinės kardinolo Fransua Ksavjero Ngujen Van Tuano premijos už solidarumo, socialinės pažangos ir teisingumo skatinimą. 2002 metais miręs kardinolas F. Ngujen Van Tuanas buvo žymus žmogaus teisių gynėjas, daugelį metų praleidęs Vietnamo komunistų kalėjimuose, vėliau vadovavęs Popiežiškajai teisingumo ir taikos tarybai.

Šiemetinė premija paskirta buvusiam Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus vadovui Kornelijui Somarugai, žymiam Afrikos misionieriui ir benamių globėjui Madagaskare kunigui Pedrui Opekai ir argentiniečiui kunigui ir gydytojui Chozei Rauliui Matei, savo gyvenimą paskyrusiam sergančių raupsais Amazonės regiono čiabuvių globai. Apdovanojimus gavo ir vadinamojo Gulunapo projekto autoriai, rengę afrikiečių gydytojus, bendradarbiaujant Ugandos ir Neapolio (Italija) medicinos fakultetams, bei „Erkolinio kaimų projekto“ autoriai, kurie rūpinasi Romos čigonų jaunimo visuomenine ir kultūrine integracija.

Renginyje trumpai kalbėjęs popiežius Benediktas XVI dar kartą priminė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo svarbą, kadangi kiekvieno žmogaus orumas gali būti realiai garantuotas „tik tada, kai pripažįstamos, ginamos ir skatinamos jo teisės“. Bažnyčia visuomet pripažino šių teisių visuotinį pobūdį, kadangi jos Dievo įrašytos į pačią žmogaus prigimtį, į žmogiškąją sąžinę, kuri yra „bendras vardiklis“ visoms tautoms ir kultūroms. Pripažįstant Kūrėjo veikimą, kuris kiekvieną žmogų apdovanojo protu ir laisve, teisės įgyja tvirtą etinį pagrindą. Ir atvirkščiai – šio principo nepaisymas teises daro trapiomis ir pažeidžiamomis, jos tampa ideologinių manipuliacijų objektu.

Tuo būdu Visuotinės deklaracijos jubiliejaus šventimas yra gera proga patikrinti, kiek 1948 metais tarptautinėje bendruomenėje priimti idealai gerbiami šiandien – tiek nacionaliniuose įstatymuose, tiek ir žmonių sąžinėje. „Be abejonės, nueitas ilgas kelias, bet dar toli iki jo pabaigos, – sakė Šventasis Tėvas. – Šimtams milijonų mūsų brolių ir seserų tebelaukiant, kol bus įgyvendintos jų teisės į gyvybę, laisvę ir saugumą“. Vis dar ne visur gerbiamas jų orumas ir lygybė, iškilo netgi nauja rasizmo, religinės netolerancijos bei politinio ir ekonominio išnaudojimo grėsmė. Todėl bendros pastangos geriau apibrėžti ir skatinti žmogaus teisės neturi silpnėti, pabrėžė popiežius Benediktas XVI, melsdamas Dievo paramos šiems kilniems siekiams.

© 2008 „XXI amžius“