|
Vartojimas krizės akivaizdoje
Algimantas ZOLUBAS
Nežabotas žmogaus vartojimas yra reiškinys, kuris žmogų sutapatina su materija, paverčia jį vien kūnu. Apimtas vartojimo troškulio žmogus pats iš savęs atima laisvę, įkalina save į daiktų vergiją, tampa kaliniu be nustatyto bausmės termino, be amnestijos. Nustatyti, kad vartojimo epidemija plinta, net mokslinių tyrimų nereikia. Jei sąvartynams pritrūko vietos, galima tvirtinti, kad visko vartojama daugiau, nei pakliūna į atliekas. Atliekų gausa taip pat liudija, kad žmogus netaupo, netausoja, o tik vartoja, vartoja, vartoja. Nepretenduodami į gilias studijas, pabandykime nors iš dalies pasiaiškinti, kur tūno tas vartojimo epidemijos virusas.
Ekonominis materializmas, kapitalizmas bei su jais susijusi techninė revoliucija atskiria ūkininkavimą, gamybą nuo dvasinio gyvenimo. Socialiniame gyvenime materijos ir dvasios atskyrimas yra klaida, nes ūkinė veikla yra dvasinio gyvenimo padarinys; ūkininkavimas yra žmogaus valios aktas, o darbo drausmė, darbo našumas taip pat priklauso nuo dvasinių veiksnių. Pats darbas yra iš dvasios, o ne iš materijos kilęs reiškinys. Tarkim, žemdirbys nuo seno žemę šventa vadino, ją mylėjo, su ja dvasingai bendravo, artojas, berdamas į dirvą pirmą grūdų saują, ją peržegnodavo, palaimindavo, sulaukęs derliaus ar sėdęs prie stalo malda Dangui dėkojo. Ir dabar šventinami paminklai, prieš pradedant pastato statybą šventinamas kertinis akmuo, šventinamos naujos patalpos, šventinami laivai, automobiliai, tuo būdu įdvasinami medžiaginio pasaulio ir žmogaus santykiai. Deja, ir jie praranda savo tikrąją reikšmę, pašventinimas tampa apeiga iš tradicijos, o ir tolimesnis bendravimas su pašventintu objektu lieka utilitarus. Jau net prieš pašventintą pakelės kryžių nebekeliama kepurė, įėjus į pašventintą būstą nebesakoma Garbė Jėzui Kristui, prieš kandant duonos kąsnį iš pašventinto lauko nebekalbama padėkos malda.
Kapitalistinis ūkininkavimas veda į dvasios vergiją ekonomikai, nors toks ūkininkavimas buvo kuriamas būtent dvasios galiomis. Marksistinė klaidatikystė kapitalizmą bandė pakeisti socializmu, kuris žadėjo reguliuoti stichines ūkininkavimo jėgas, tačiau socializme žmogaus dvasia pateko į naują vergijos formą. Suvisuomeninus nuosavybę žmogaus santykiai su materija pasikeitė iš esmės, santykiai nutrūko. Nuosavybė numato ne tik materialiųjų gėrybių vartojimą, bet ir paveldimą dvasinį asmenybės ryšį šeimoje, giminėje; asmenybė įgyja teises ir pareigas, todėl jos santykis su materija ūkinėje veikloje tampa kitoks, ne vien vartotojiškas.
Mašinos nušalino žmogų nuo prisilietimo prie medžiagos, atėmė rankų darbą (ar ne todėl labiau vertiname rankdarbį nei fabrikinį daiktą). Šiais laikais žmogus nušalinamas ne tik nuo prisilietimo prie medžiagos, fizinio darbo, bet ir nuo mąstymo, prisilietimo mintimis prie darbo, nes žmogų pakeičia atitinkamai užprogramuoti kompiuteriai, valdantys robotus; žmogui telieka operatoriaus vaidmuo.
Nudvasintas ūkininkavimas atvedė į nudvasintą vartojimą. Mašinomis gaminami produktai atpigo, tarsi neteko vertės, todėl neatsakingai perkama, nesaikingai vartojama, netaupoma, netausojama. Kad gaminant tuos produktus teršiamas oras, vanduo, žemė, kad sekinami iškasenų ištekliai, nei gamintojas, nei vartotojas nepaiso, nes dvasinis ryšis nei su gamyba, nei su vartojimu jų nebesieja. Lieka vienintelis siekis tenkinti nuolat augančius poreikius, kuriems ribų nėra. Tačiau tų poreikių patenkinimo jausmas neateina, žmogus, užsikrėtęs vartojimo virusu, kaip pradžioje buvo minėta, iš savęs atima laisvę, pasmerkia save daiktų vergijai iki gyvos galvos.
Jei vartojimo epidemijos virusu laikysime nudvasintą ūkininkavimą ir nudvasintą vartojimą, turėtume ieškoti ir rasti vakciną prieš jį.
Romos klubo steigėjas ir ilgametis jo prezidentas Aurelijo Pečejis (Aurelio Pecei) jau prieš kelis dešimtmečius klubo sukauptų tyrimų pagrindu įspėjo žmoniją apie gresiančią klimato kaitą dėl žmogaus neatsakingos veiklos. Greta kitų jo siūlomų priemonių padėčiai taisyti, pirmutinis jo siūlymas keistis pačiam žmogui; nekenkiant aplinkai gaminti, saikingai vartoti, kas gamtos sukurta tausoti, taurinti. Paprasta, regis, vakcina, tačiau dėl jos taikymo turi susitarti žmonija. Visa žmonija visos tautos, visos valstybės. Susitarti nedelsiant, susitarti be išlygų, be nuolaidų, nesielgti taip, kaip kai kurios valstybės elgiasi su Kioto protokolu. Jei žmonija nesusitars, kaip teigė A. Pečejis, žmonijai gresia nebūties bedugnė.
Stabdyti įsibėgėjusią vartojimo epidemiją nelengva, žmonijai susitarti taip pat. Tik praėjus keliems dešimtmečiams po Pečejo mirties (mirė 1984 metais), šiemet Paryžiuje susirinkę JTO atstovai konstatavo, jog jau yra įvykę negrįžtami klimato pokyčiai, kuriuos liudija šiltnamio efekto pasekmės, padažnėję žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai, sausros bei liūtys.
Žmonijos išlikimo grėsmės nebūties bedugnės akivaizdoje vartojimo epidemijos vakciną panaudoti teks. Šiemet kilusi pasaulinė ekonomikos krizė taip pat yra dar ne baudžiantis, tačiau rodantis Dievo pirštas, kad gyvenimo būdą žmonija privalo keisti.
© 2008 XXI amžius
|