Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Nuomonės
Visuomenė
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Išgelbėti dar vieną sielą...

Zita OSTERIENĖ

Lektoriaus Eligijaus Kaunaičio paskaita

Apie narkotikų žalą aiškina lektorius Kęstutis Dragūnevičius

„Lietuvos Caritas“ projekto „Kalinių globa ir reintegracija“ koordinatorius Vytautas Ilevičius pristato sielovadinę veiklą

„Paklausyk manęs: kartą regėjau sėdintį soste Karalių. Jį supo nuostabios dramblio kaulo kolonos, apkaišytos pergalės vėliavomis. Prie Karaliaus kojų gulėjo mažytė plunksnelė. Viešpats pakėlė ją, padėjo ant delno, atsiduso ir plunksnelė nuskriejo, pagauta Jo alsavimo. Tai buvau aš – plunksnelė Dievo atodūsyje“, – šitaip beveik prieš tūkstantį metų rašė vokietė Hildegarda iš Bingeno, vienuolė, pamokslininkė, teologė, vizijų regėtoja, egzorcistė, poetė, dailininkė, gamtininkė, gydytoja, iškiliausia to laikotarpio moteriškos lyties atstovė.

Buvimo žmogumi žmogus negali pasirinkti. Jis yra tiesiog žmogus. Tačiau jis gali pasirinkti, kaip realizuoti savo žmogiškumą, rinkdamasis gerus veiksmus, arba atsisakyti tą daryti ir elgtis blogai. Todėl Dievas ir mus, „Lietuvos Caritas“ Kalinių globos ir reintegracijos projekto bendradarbius ir savanorius, lapkričio 7-8 dienomis pakvietė į susitikimą-seminarą „Socialinė-sielovadinė reintegracija priklausomybes turintiems bei grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims“ Kražiuose.

Vos išlipus iš automobilio ir apsidairius, pavaikščiojus po jau rudeniniu poilsiu alsuojančią sodybą „Ramybės skliautas“, sau tyliai ištariau: „Sveiki, sugrįžę į namus“. Juk šitaip panaši į manąją! Išpuoselėti septynių vyrų – Dariaus, Sergejaus, Airimo, Vadimo, Romo, Virgiaus ir paties šeimininko Remigijaus Kalakausko – trobesiai puikuojasi gana tolokai nuo miestelio, plačioje laukymėje. Į visas puses nuo sodybos driekiasi dyki pievų plotai, tik prie pat horizonto žvilgsnis atsiremia į mėlyną miško juostelę. Aplinkui išsirikiavusius pastatus braižosi obelys, braškėdamos linguoja juodom plikom šakom lyg dejuodamos, lyg grasindamos... Tik visokių gyvių tirštas vandens telkinys laikėsi rimties ir droviai atlaikydavo įsistebeilijusius mūsų žvilgsnius.

Kadangi tokio pobūdžio seminare dalyvavau pirmą kartą, pirmiausiai rūpėjo susipažinti su „Caritas“ bendraminčiais, savanoriais ir socialiniais darbuotojais. Erdviose, ne ištaigingose, bet iš tiesų puikiose čia gyvenančių vyrų sumeistrautose patalpose jautėmės kaip namie visi: Danguolė Aleliūnienė, Vilkaviškio vyskupijos socialinė darbuotoja, Prima Garbenčienė, Alytaus dekanato Šv. Kazimiero parapijos socialinė darbuotoja, Šventos Šeimos seserų kongregacijos sesės vienuolės Linutė ir Onutė, Šiaulių vyskupijos „Caritas“ vedėja Rima Vilkauskienė ir anksčiau šioje organizacijoje kalinių projekte dirbusi socialinė darbuotoja Dalia Valeckienė, taip pat socialinė darbuotoja Jolanta Vasiliauskienė su kraštiete miškininke savanore Laimute ir net „Lietuvos žinių“ korespondentė Daiva Baronienė.

„Kalinių globa ir reintegracija“ projekto koordinatorius ir šio seminaro organizatorius Vytautas Ilevičius pasidžiaugė, kad gilus bendrystės troškimas lydi ir vienija mus, nes mūsų visų pašaukimas – meilę priimti ir duoti.

O štai 2006-ųjų gegužę įkūręs „Ramybės skliautą“ Remigijus dėkojo Dievuliui, kad suteikė tai, ko „mums reikia“. Tai yra namai, kuriuose jautiesi saugus ir gauni tai, ko trokšti.

Linksmai spragsint ugnelei, Lazdijų klebonas, Marijampolės pataisos namų kapelionas kun. Gintaras Urbštas visus palaimino ir atvėrė savo širdį: „Dar klieriku būdamas ir žaisdamas seminarijos komandoje lankiausi Kauno jaunimo kolonijoje bei Alytaus pataisos namuose. O nuo 2005-ųjų žiemos pradėjau dirbti sielovadinį darbą Marijampolės pataisos namuose. Iš pradžių būdavo du susitikimai koplyčioje. Gavėnios metu eidavome Kryžiaus kelius, o per antrą susitikimą aukodavau šv. Mišias. Kartais talkindavo karitietė Montvilienė bei Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys. Dažniausiai į koplyčią ateina apie dešimt nuteistųjų, o jei ateina daugiau, jie rūpinasi savo reikalais. Per šventes į pataisos namus atvyksta ir „Caritas“ atstovai.

Šiemet čia evangelizaciją pravedė katalikų bendruomenė „Rieka Života“ iš Slovakijos. Pernai rudenį kelias valandas viešėjo Šiluvos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo kopija“.

Dvasininkas šioje įkalinimo įstaigoje įregistravo porą bažnytinių santuokų, tačiau, kaip pats teigia, pasiruošimas tokiomis sąlygomis sudėtingas. Taip pat nuteistuosius jis ruošia ir sakramentams. Įsimintina šventė – Marijampolės pataisos namų naujo sporto aikštyno pašventinimas, kuriame dalyvavo vyskupijos mons. dr. generalvikaras Arūnas Poniškaitis.

Klebonas kun. G. Urbštas pasidžiaugė, kad užsimezgė ryšys ir su Marijampolės dailės studija, kuri reikalui esant visada talkina. Dvasininkas išreiškė viltį, kad šiuose pataisos namuose atsiras ir nuolatinis kunigas.

Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ socialinė darbuotoja Elžbieta Rapcevič papasakojo apie savo darbą su asmenimis, grįžusiais iš įkalinimo įstaigų, ir pristatė, o vėliau ir padovanojo itin vertingą metodinį leidinį „Gyventi laisvai laisvėje. Asmenų, grįžusių iš laisvės atėmimo vietų, adaptacija visuomenėje ir integracija į darbo rinką“. Informaciją šiai metodinei medžiagai teikė dviejų nevyriausybinių organizacijų – Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ ir Lietuvos kalinių globos draugijos nariai.

„Atsidūrus sunkioje situacijoje, kai absoliučiai nieko neįmanoma pakeisti, negalima pasiduoti apatijai, negalima leisti save sutraiškyti, kai kėsinasi sugniuždyti absurdiškos aplinkybės“, – mintimis su sužeistųjų sielų žmonėmis dalijosi didelės patirties sielovadinėje veikloje turintis  V. Ilevičius. Akcentuodamas išėjusių į laisvę asmenų pomėgių, užsiėmimų, taip pat priklausymo bendruomenėms svarbą, jis kalbėjo apie projekto „Kalinių globa ir reintegracija“ duodamus apčiuopiamus vaisius, taip pat išdėstė „Asmenų, ieškančių pagalbos“ praktinės pagalbos schemos analizę.

„Ištverti – tai yra viskas. Nekalbėkime apie dideles pergales“, – sakė Rilkė, mąstydamas apie būtinybę kiekvienam, taip pat ir  socialiniams darbuotojams, išlaikyti pusiausvyrą akistatoje su gyvenime paklydusiais žmonėmis.

Per dvidešimt seminaro dalyvių pasidalijo į tris grupeles ir pagal Vytauto pateiktą temą „Teistų asmenų socialinės integracijos ypatumai“ sprendėme kartu su buvusiais teistaisiais jų didžiausias problemas ir poreikius jau jiems įkvėpus gryno laisvės oro. Būtent tokių bendrų diskusijų metu labiausiai išryškėja vėl „iš naujo“ gyvenimą pradedančiųjų norai, viltys ir lūkesčiai.

„Ramybės skliauto“ šeimininkai seminaro dalyviams išvirė skanius pietus. Čia pat, prie stalo, kalbėjausi su „ant kojų besistojančiu“ pradėjusiu dirbti Vladimiru. O kaunietis Žilvinas taip pat džiaugėsi, kad dirba  statybose ir dar (o jam tai labai svarbu) priklauso išskirtinei sielovadinės pagalbos grupei „Veiklieji vyrai“. Jis papasakojo apie savo šeimą – žmoną, mažą vaikelį, o vėliau padeklamavo eilėraštį. Romas iš Šiaulių taip pat kabinasi į gyvenimą, jau susirado darbą.

Savanorė Elena Dirmeikienė iš Kelmės rajono Kražių sekmadieniais savo namuose gamina pietus iš įkalinimo įstaigų sugrįžusiems žmonėms, taip pat negaili gyvenimiškų patarimų, pastabų, motiniškų pamokymų.

Atidžiai išklausėme jau daugiau nei dvidešimt metų Šiaulių reabilitacijos centre dirbančio lektoriaus Eligijaus Kaunaičio paskaitos „Priklausomybe sergančių asmenų reabilitacija“. Gyvas ir įtaigus bendravimas su klausytojais, nuoširdūs besikeliančių gyvenimui žmonių prisipažinimai sukūrė jaukią atmosferą, o vakarop visi seminaro dalyviai susėdo žiūrėti filmo „Vašingtono šventasis“. Kitą dieną vyko filmo aptarimas.

Lapkričio 8-ąją lektorius Kęstutis Dragūnevičius iš Vilniaus kalbėjo apie tai, kokią žalą žmogaus psichikai daro narkotikai, kitos psichotropinės medžiagos, kokį negrįžtamą poveikį asmenybės, ypač jaunos, raidai palieka šių cheminių medžiagų vartojimas. Seminaro organizatorius V. Ilevičius padėkojo visiems susirinkusiems už šiltą bendravimą ir dėl to tapusį dar artimesnį ryšį ir kiekvienam įteikė pažymėjimus, liudijančius apie dalyvavimą „Socialinėje-sielovadinėje reintegracijoje priklausomybes turintiems bei grįžusiems iš laisvės atėmimo vietų asmenims“.

Kiekvienas iš mūsų esame ta mažytė, lengvutė plunksnelė, pagauta Jo alsavimo. Geriau liaukimės klaidžioję, sugrįžkime į namus ir pasitikėkime, kad Dievas suteiks tai, ko mums labiausiai reikia: tikėjimo, vilties ir meilės.

© 2008 „XXI amžius“