Atnaujintas 2008 m. gruodžio 17 d.
Nr. 95
(1688)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalboje gimtojoje – tautos dvasia ir gyvybė

Prof. Ona VOVERIENĖ

Kalba gimtoji –

Gyvastie tautos

Per amžių amžius

Mums žaliuoji

Kantriąja eglele,

Kadagėliu kvapniuoju.

Su tavimi

Gyvenimą gyvename –

Šaknim – su protėvių žeme,

Šakom – su dangumi aukštuoju.

                                  Zita Čepulytė

Kai intelektualai ginčijasi dėl lietuvių kalbos dabartinės būklės, kai tarp mokslininkų, kalbos specialistų iškastas karo kirvis, kaip gaivaus šaltinio versmė skamba poetės Z. Čepulytės eilės, skirtos gimtajai kalbai ir jos puoselėtojams – M. Mažvydui, M. Daukšai, K. Sirvydui, K. Donelaičiui, L. Rėzai, D. Poškai, A. Strazdui, S. Daukantui, A. Baranauskui, M. Valančiui, Maironiui, V. Kudirkai, J. Baranauskui ir kitiems Lietuvos šviesuoliams.

„Būk palaiminta amžių kely“ (V., 2004) – taip į lietuvių kalbą kreipiasi poetė savo šeštąja eilėraščių knyga. Ši knyga – tai mūsų kalbos istorija, į kurios tolumas veda šviesiausių tautos vaikų uždegti žiburiai, nušviečiantys kelią, kuriuo ėjo mūsų gimtoji kalba. Lietuvišką žodį poetė išgirdo, tikriausiai dar negimusi:

Gal per dainas, gal per raudas,

Gal per dainų banguojantį švelnumą…

Ir jau gimusi, prigludusi prie motinos krūtinės, ji pajuto „saldumą gimtojo žodžio, tautos tarsi į korį amžiais neštą“, ir pažinimo pradžią žodyje surado, ir suvokimą, kad žodį „gimtąjį, kasdienį“ būtina išsaugoti ir atiduoti ateinančioms kartoms... O jį išsaugoti galima tik per dainas ir giesmes, per tautos  ir jos kalbos istoriją. Todėl poetė ir lenkiasi mūsų didžiavyriams, „prišaukusiems ir gaivinusiems“ lietuvišką žodį.

Kaip milžinas iš tolimiausių istorijos ūkų iškyla šviečiantis M. Mažvydas, išmokęs lietuvninkus skaityti ir kalbinti „Viešpatį mūsiškai“:

Būk palaimintas, šaukęs gimtą  žodį paklydusį

Savon pievom ganytis, širdies sopulius gydyti.

Šventu priesaku Knygon Pirmon „suguldytą“

„Tėvai jūsų troško turėt mokslo šito...“

Žemai lenkiasi poetė ir M. Daukšai už jo mintį, leidusią „sąmonei tautos suvokt engėjo naštą“ ir „gimtos kalbos grožybę“.

Per ją Tautos didybę ir tvirtybę,

Ją gint raginusi, liepus nešti

Širdy už mirtį tvirtesnius,

Kartu su gyvastim atsineštus

Dvasios koplytstulpius šventus

K. Sirvydui poetė dėkoja už jo „Punktus sakymų“, už žodį, suvoktą kaip duoną, kaip ginklą, kaip skydą, kaip kelią pilnatvei, už jo žydėjimą ir gražumą, per kurį suvokiama „buvimo šioj žemėj prasmė“.

K. Donelaičiui, „taurios minties tauriam Piemeniui“, poetė lenkiasi už tai, kad

Pirmasis poetine duona apdalinai

Suvargusį žemės artoją,

Paskui saulelę eiti šaukei,

Branginti žemę po lietuvninkų kojom,

Stot prie arklo ir džiaugtis aruodais pilnais.

Gerbt šeimyną, savo gryčią

Su tiesos, doros ir meilės varpais

Kiekvienam statyt savo bažnyčią...

Poetė gimtajai kalbai atranda meilių metaforų – ir vis iš gamtos, iš meilės artimui, iš lietuviškos dainos – ji ir „bruknelė žalia“, ir „kaip duonelė burnoj salsva“, ir kaip „gyvastis“ brangintina ir gyvybinga, atėjusi pas mus per „suplėkusius metraščius“, kuriuos šimtmečiais gimtąja lietuviška kalba rašė didieji mūsų tautos vyrai. Ir dabar, stovėdamas lietuviškam Baltijos pajūryje, Liudvikas Rėza grožisi lietuvių kalba, klausydamas iš Baltijos „vėjų atnešamų žvejų dainų“ ir nenutylančio „Karvaičių bažnyčios“ varpo, tarsi Dievo... meldžia kalbos:

Pasiliki tyra, tobula ir išsaugota,

Neuždenk svetimybėmis savo veido.

„Vizijose“ poetė išaukština „šventų senienų“ rinkėją, „žodininką“, Baublio statytoją, rašytoją Dionizą Pošką, kurio giesmes giedojo lietuviai artojai, mužikėliai, bet nenorėjo girdėti pasipūtėliai bajorai. Tik Adomas Mickevičius jas išgirdo ir kūrėją aplankė jo Baublyje...

Vienas po kito Z. Čepulytės eilėraščių rinktinėje sugrįžta į šias dienas iš amžių glūdumos lietuviško žodžio mylėtojai ir puoselėtojai, kiekvienas su savo indėliu į tautos kalbos aruodą – A. Strazdas, S. Daukantas, A. Baranauskas, G. Petkevičaitė-Bitė, Šatrijos Ragana, J. Janonis, Lazdynų Pelėda, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė, A. Vienuolis-Žukauskas... O M. Valančius, tarsi nenorėdamas atsisveikinti su šių dienų Lietuva, trumpam stabteli ir primena poetei jo vyskupišką įsakymą  lietuviškam žodžiui...

Iš širdies eik į širdį, pažangos neški jėgą,

Gilią išmintį bočių ir tikėjimo tiesą,

Kad blaivios ir darbščios tautos šlovę turėtuva, –

Per Lietuvą eiki, per Lietuvą...

Ir ėjo per Lietuvą lietuviškas žodis knygnešių takais, miškais ir brūzgynais Valančiaus laikais, persekiojamas caro žandarų ir jų šunų skundikų, pasiekė Joną Basanavičių, jį uždegė bočių išmintimi ir Jis

Visų Tautos tarmių, šnektų

Dainas ir pasakas surinko,

Kad amžiais jo žalioji lapija

Savo skambėjime ir ošime

Tautos siekius ir ryžtą atkartotų,

Kad jos kalbos spalvingam margume

Tautos dvasia kalbėtų ir giedotų...

Jo mokyklos draugas Jonas Jablonskis nebuvo toks taikus – jis tikras kovotojas ir gimtosios kalbos gynėjas nuo svetimųjų agresyvios invazijos. Tai  jis  suburia to meto Lietuvos ąžuolų būrį, kurie surėmę pečius ryžtasi ginti lietuvišką žodį... Atrodo, po šimto metų situacija kartojasi. Tik dabar gimtąją kalbą tenka ginti ne nuo svetimų, o nuo savųjų... Deja, tai žymiai sunkiau...

Tame  lietuvių kalbos istorijos kelyje sutinkame ir Maironį, kuris „dalino tautai stiprybę, šlovinęs tvirtą bočių vienybę“, kuris „kalbos gimtosios žiedų vainikais gerbė ir puošė pilkapį nykų“ ir troško „nors vieną prikelt senelį, kad nepamirštų ainiai jų kelio“, ir Joną Biliūną, kuris ragino

Net Laimės žiburį aukos sparnais pasiekti                                        

Skausmingam Juozapotų kliedesy,

Suprast, kokia Tautos aukų prasmė gili.

Ar toli pažengėme nuo didžiavyrių laikų, saugodami, grynindami bei puoselėdami savo gimtąją kalbą?  Sako – toli. Net 20 tomų apima „Didysis lietuvių kalbos žodynas“. Tik ar išmokome apsaugoti ir apginti tai, ką turime?

Poetės Zitos Čepulytės eilėraščių rinkinys įtaigiu poetiniu žodžiu pasakoja apie mūsų lietuviškos kalbos erškėčiuotą istorijos kelią, rodo, kiek per kančias ir atkaklią kovą padaryta, ir akina to nepamiršti. Tai – gražiausia ir kilniausia, ką aš iki šiol apie mūsų kalbos istoriją skaičiau. Tegul šios eilėraščių rinktinės kelias į skaitytojų širdis bus platus ir viliojantis. Tegul poetės eilės pabudins užsnūdusius, įkvėps energijos pavargusiems, pasibels priekaištu į širdis besivaidijantiems, kalbos šventumą ir jo suvokimo vienybę ardantiems.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija