|
Liokajai ir jų globėjai tie patys
Petras KATINAS
Lietuvoje leidžiami rusų savaitraščiai paskelbė džiugią žinią, kad Rusijos ambasadoje 80-mečio proga buvo labai iškilmingai pagerbtas lietuvių poetas ir vertėjas Juozas Macevičius. Mat Tarptautinės rusakalbių rašytojų federacijos (yra ir tokia, paties V. Putino globojama) prezidiumas už ištikimybę nacionalinėms tradicijoms, aktyvią gyvenimo poziciją, svarų indėlį į kultūrinį bendradarbiavimą, taikos ir tautų draugystės stiprinimą, apdovanojo jubiliatą medaliu Už tarptautinių gimtosios kalbos ir literatūros pozicijų stiprinimą. Kažin kada rusakalbių rašytojų federacijai parūpo lietuvių kalba ir ištikimybė nacionalinėms tradicijoms? Negi nacionaline tradicija laikoma komunistų partijos, okupacinio režimo vadų ir vadukų šlovinimas? Pagaliau visi žino, ką reiškia senu politiniu žargonu tariami žodžiai apie tautų draugystę puikiai žinome ir savo kailiu pajutome.
Medalį laureatui įteikė pats Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė. Sveikinimo kalbą išrėžė rusakalbių rašytojų federacijos valdybos pirmininko pavaduotojas, irgi Lietuvoje gyvenantis rusų poetas Jurijus Kobrinas. Jis ypač pabrėžė J. Macevičiaus didžiulį indėlį turtinant lietuvių ir rusų kultūras. Kas teisybė, tai teisybė. Šis poetas nuo pat ankstyvos jaunystės, dargi beveik nuo paauglystės, be perstojo šlovino partiją, didžiąją rusų tautą, išvadavusią lietuvius nuo buržujų priespaudos, triuškino lietuvių buržuazinius nacionalistus ir banditus. Šis poetas šioje srityje gerokai pranoko kitus savo plunksnos brolius, toli palikdamas netgi tokius partijos ir okupantų padlaižius kaip Petrą Cvirką ar Antaną Venclovą. Draugui J. Macevičiui savo pataikūniškumu prilygo nebent tik prezidentas Justas Paleckis ir jo bičiulis poetas Antanas Jonynas. Tai jie abu su A. Jonynu buvo iškelti į padanges kaip literatūrinio šedevro kūrėjai, nes dar 1950 metais parašė eiliuotą laišką draugui Stalinui. Tas šedevras buvo išleistas dar du ar tris kartus (1951 ir 1952 metais) ir dar kartą pakartotas, kai tas draugas Stalinas jau buvo iškeliavęs pragaran. Tokio pobūdžio poezijos perlų J. Macevičiaus kūryboje nesuskaičiuosi. Pristatydamas save knygoje Tarybų Lietuvos rašytojai (Vilnius, 1967) J. Macevičius rašė: Mes atėjome į gyvenimą kaip nuoširdūs, geri, paprasti žmonės, o gyvenimas padarė mus kareiviais (turėta galvoje pirmiausia stribai P. K.), kartais prokurorais ir teisėjais. Ir mes nesigailime. Juk kažkas turėjo likviduoti ginkluotas gaujas, juk kažkas turėjo parašyti kaltinamąjį aktą ir padaryti nuosprendį buržuaziniam nacionalizmui. Ir mes vykdėme savo pareigą (
) Mes ne krikščionys ir piktos valios žmonėms neatleidžiame.
Taigi, Rusijos ambasados pasisakymas neatsitiktinis tikrai nusipelnęs žmogus. O tokius atkuriamos imperijos diplomatai ar prisidengę diplomatiniais pasais ypač mėgsta. Su kokiu entuziazmu Kaliningrado generolai sutiko dar vieną mūsų literatūros švyturį ir liaudies gynėją Vytautą Petkevičių, kai tas pristatė savo Durnių laivo šedevrą. Netgi raudoną kilimą patiesė. Kur Lietuvos gyvenimo ir kovos purvintojas dabar, po mirties, nukeliavo su savo Durnių laivu, taip išpopuliarintu ir Lietuvoje, ir Rusijoje.
Tik neseniai sužinojau, kad Ukmergėje su didžiulėmis iškilmėmis buvo pagerbtas dar vienas kultūros švyturys. Į Ukmergę, minint didžiojo spalio bolševikinio perversmo metines, pernai buvo atvykęs pats dabartinio Rusijos ambasadoriaus V. Čchikvadzės pirmtakas ambasadorius Borisas Cepovas. Jis atvyko atidaryti Lyduokių seniūnijoje Griežionės kaime gyvenančio dailininko Anatolijaus Stiško personalinę parodą. Iš tiesų nežinau, kaip dailininkai ir kritikai vertina A. Stiško kūrybą ir jo paveikslus. Esmė ne tai ambasadorius B. Cepovas pagerbė ir liaupsino dailininką, aišku, ne už jo meninius laimėjimus. Tas A. Stiško jau seniai yra nuolatinis Rusijos ambasados svečias ir jis buvo pakviestas demonstruoti savo kūrinius garsiojoje Maskvos Tretjakovo galerijoje. Kažkodėl pagerbti ukrainiečiu save vadinančio A. Stiško į Ukmergę nebuvo atvykęs Ukrainos ambasadorius, o štai niekada netryškęs meile Lietuvai ir jos nepriklausomybei B. Cepovas nepatingėjo. Vadinasi, nusipelnė tokios pagarbos. Pakankamai aišku, kad ne už nuopelnus meno fronte. Pasirodo, draugas Anatolijus Stiško po kruvinųjų 1991 metų sausio įvykių užgrobtoje Lietuvos televizijoje, kuriai vadovavo iš Maskvos atsiųstas šlovingosios sovietų armijos pulkininkas Edmundas Kasperavičius, jo vardu pavadintoje Kaspervizijoje darbavosi su kitais kolaborantais ir išdavikais buvusiu LKP CK ideologijos skyriaus vedėju Gintautu Steigvila, buvusiu operos solistu LSSR liaudies artistu Kostu Šilgaliu, LKP (SSKP) antruoju sekretoriumi Vladislavu Švedu, partinės mokyklos dėstytoju Giedriumi Butkumi, televizijos žurnalistu Adolfu Pauliumi ir panašiais. Tiesa, dailininkas A. Stiško toje Kaspervizijoje vedė kultūrines laidas. Taigi, žmogus savas. Kaip ir generolas Ginutis Taurinskas. Pastarasis irgi dažnas svečias Rusijos ambasadoje. Jis vadovauja vadinamajai visuomeninei draugijai prie Rusijos ambasados socialinio aprūpinimo skyriaus.
Tokiuose pagerbimuose, kuriuos rengia Rusijos ambasados užsienyje, nėra nieko naujo. Ir Sovietų Sąjungos laikais įvairiose valstybėse SSRS diplomatai dalydavo pasižymėjusių kultūrininkų ženklus komunizmo ir išvystyto socializmo šlovintojams, kurių Vakaruose irgi netrūko. Maskva savų nepamiršta ir dabar. Ypač buvusiose kolonijose SSRS respublikose.
© 2008 XXI amžius
|