Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Saulėtekiai ar saulėlydžiai

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Vis labiau įsibėgėjant naujojo Seimo ir Vyriausybės darbui, prisimenamos ir kadaise veikusios Saulėtekio bei Saulėlydžio komisijos. Gruodžio 22 dieną Seimas pritarė iniciatyvai sudaryti parlamentinę Saulėlydžio komisiją, skirtą šalies valdymo funkcijų tobulinimui. Kai kurie Seimo nariai ėmėsi iniciatyvos sukurti Saulėtekio komisiją, kuri turėtų rūpintis verslo sąlygų gerinimu. Bandymai riboti žurnalistų veiklą Seime yra apgailėtini. Smarkiai apribotas Seime akredituotų žurnalistų skaičius, sudaromos ir kitos kliūtys žurnalistų veiklai. Seimo pirmininko pirmoji pavaduotoja Irena Degutienė bandė įtraukti klausimą dėl žurnalistų darbo apribojimų panaikinimo į gruodžio 24 dieną vykusio Seimo valdybos posėdžio dienotvarkę, bet kol kas nuspręsta šio klausimo svarstymą atidėti, nes dar laukiama Etikos ir procedūrų komisijos išvadų. „Suprantame, kad Lietuva – ne Rusija, ne Baltarusija ir tokios sąlygos, kokios šiuo galioja žurnalistams Seime, tikrai nepriimtinos. Valdyboje esame deleguoti savo frakcijų, tad Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), socialdemokratai, Liberalų sąjūdis inicijuos šio klausimo svarstymą kitame valdybos posėdyje“,– sakė I. Degutienė.

Praėjusią savaitę nutarta, kad aukštųjų mokyklų dėstytojų algos kitais metais kils ne 20 procentų, kaip buvo planuojama, o tik 5,6 procento. Dėstytojų profsąjungos prakalbo apie galimus streikus. Kartais sklando mitai apie neva aukštas dėstytojų algas, deja, iš tikrųjų dėstytojų algos nėra didelės. Ypač nedidelės asistentų algos, jos svyruoja nuo 1100 iki 1300 litų, lektoriai už pilną etatą gauna apie 2000 litų, o turintys daktaro laipsnius dar gauna kelių šimtų litų priedą. Tačiau ne visi dėstytojai tiek uždirba, nes dalis jų dirba puse etato. Tad visai pagrįstas dėstytojų nusivylimas, nes daugelio jų algos žymiai mažesnės už aukštesnio rango vadybininkų ar ministerijų klerkų, kurių pajamos siekia 3–6 tūkstančius litų per mėnesį.

Kol kas nebus įvedami ir progresiniai mokesčiai, nors kelių lygių mokesčiai būtų socialiai teisingi. Kelia nuostabą, kad vienodus mokesčius moka ir 800 litų algą gaunantis žmogus, ir tas, kurio pajamos 8000 litų ir kur kas daugiau. Teisinga būtų ir kelių pakopų pelno mokesčių sistema. Kai vienodi pelno mokesčiai taikomi žmogui, kuris gauna tūkstantį litų dividendų už turimas akcijas, ir tam, kurio dividendų suma siekia šimtą tūkstančių litų ir daugiau, yra socialiai neteisingas žingsnis.

Vis labiau įsitikiname buvusios valdžios vykdyta beprasmiška ir pragaištinga ekonomine ir socialine politika. Aštuonerius metus valdęs abejotinos reputacijos režimas įsuko visuotinės korupcijos ratą, iššvaistė didžiules valstybės biudžeto lėšas. Tai kaip galime įvardyti šią ilgai klestėjusią valdžios sistemą? Ko gero, tinkamiausia būtų ją pavadinti kleptokratija – korumpuotų, apsivogusių politikų valdžia. Ši valdžia susiliejo su oligarchų grupuotėmis ir įteisino saujelės išrinktųjų savivalę. Tai rodo ir Vilniaus pakraštyje esančio valstybinio miško užgrobimas. 10 hektarų miško užgrobė Laurų gyvenamoji bendrija, kurioje dominuoja „Vilniaus prekybos“ (VP dešimtuko) bosai. VP savininkų, valdančių „Maximos“ tinklą bei energetikos korporacijas, veiksmai yra įžūlūs ir grobuoniški. Ne mažiau grobuoniški ir paslaptingos bendrovės „JGK statyba“ veiksmai. Šios bendrovės vadovai J. Guselnikovas ir A. Kruglikovas masiškai užgrobinėja vertingus žemės sklypus. „JGK statybos“ vadovų atsiųsti smogikai muša žemės savininkus, juos šantažuoja ir nori priversti atsisakyti teisių į žemės sklypus. Sovietmečiu buvę aktyvūs komjaunimo veikėjai J. Guselnikovas ir A. Kruglikovas veikia Rusijoje paplitusiu „juodųjų reiderių“ (profesionalių turto užgrobėjų grupuočių) metodais. Jų užnugaris – įtakingas socialdemokratų partijos veikėjas A.Macaitis ir jo bičiuliai.

Korupcija vis labiau įsigali ir kultūros sferoje. Vis dažniau vartojamas ir terminas „kultūrinė mafija“, turint omenyje grupuotę, kuriai vadovauja buvęs kultūros viceministras G. Sodeika ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro generalinis direktorius G. Kėvišas. Dalis įvairiems kultūriniams renginiams skirtų lėšų tiesiog išplaunamos. Aktorių A. Nako ir V. Masalskio teigimu, vyksta kultūros monopolizavimas. Negausi, bet įtakinga grupuotė siekia įgauti kultūrinių renginių organizavimo kontrolę. Tad ir kultūros srityje vyksta procesai, primenantys energetikos sektorių, kur įsigalėjo „Leo LT“ „aštuonkojis“.

Yra nemažai Seimo narių, ryžtingai kovojančių su korupcija, bet paradoksalu, kad Seimo Antikorupcijos komisijai vadovauja Kęstutis Komskis. Tai, kad parlamento kovai su korupcija vadovaus šis skandalingas Seimo narys, yra kovos su korupcija kompromitavimas. Buvęs Pagėgių meras K. Komskis garsėjo ryšiais su įtakingais Rusijos ir Lietuvos nusikaltėliais A. Kikališviliu, V. Gelašviliu, A. Gribojedovu, R. Andriūnu. Pagėgių rajone klesti korupcija ir nepotizmas. Vietos gyventojų teigimu, Pagėgių rajonas – tikra kriminalinė zona. Čia atvirai klesti kontrabanda, savivaldybę užvaldė K. Komskio giminės ir bičiuliai, laikantys rajono biudžetą nuosavu ir atvirai ciniškai sukčiaujantys.

Vyksta atkakli kova ir viešojoje erdvėje. Spausdintas žodis yra galingas ginklas. Vis stiprėja puolimas prieš V. Valentinavičių, V. Laučių, K. Girnių, T. Čyvą ir kitus demokratinės krypties apžvalgininkus. Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas E. Kūris net viešai pareiškė, kad K. Girnių reikia gydyti psichiatrijos ligoninėje. Viename straipsnyje E. Kūris V. Valentinavičių, T. Čyvą ir kitus apžvalgininkus išvadino „vanagais“, neva siekiančiais destabilizuoti padėtį šalyje. Žinant, kad E. Kūrio tėvas buvo sovietinės Lietuvos teisingumo ministras, tokie jo veiksmai nekelia didelės nuostabos.

Dabartinėje situacijoje galimi du tolesnių įvykių Lietuvoje raidos keliai. Pirmas variantas – demokratijos saulėlydis ir oligarchijos saulėtekis. Jei padėtis šalyje nesikeis, toliau bus pažeidinėjamos žmogaus teisės, klestės korupcija, tai ir toliau liksime „fasadinės“ demokratijos šalimi. Antras variantas – oligarchijos saulėlydis ir demokratijos saulėtekis. Tam reikėtų ryžtingo proveržio, teisinės valstybės atkūrimo, ryžtingos kovos su korupcija. Suprantama, kad ilgą laiką Lietuvą valdę komunistinės ir populistinės jėgos nuskurdino šalį, Lietuva tapo panaši į Lotynų Amerikos valstybes. Jei Lietuvos valstybė būtų akcinė bendrovė, jau reikėtų skelbti jos bankrotą. Padėtis nepavydėtina, tačiau neaišku, ar problemos bus sprendžiamos daugumos Lietuvos žmonių sąskaita, ar bus surasti efektyvūs bei teisingi įsišaknijusių problemų sprendimo būdai?

Reikia ieškoti būdų atkurti demokratiją. Vienas iš esminių būdų – stiprinti vietos bendruomenes, profsąjungas, pilietinius judėjimus, įtraukti juos į viešosios politikos formavimą. Valdžios bendradarbiavimas su piliečių bendrijomis padėtų sukurti demokratinę santvarką. Tai būtų atstovaujamosios demokratijos papildymas dalyvaujamąja demokratija. Tokiu atveju piliečiai įgautų daugiau galimybių realiai dalyvauti šalies valdyme.

© 2008 „XXI amžius“