|
Krikštas priežastis, minėjimas pasekmė
Algimantas ZOLUBAS
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos leidinys Varpas 2006 m. rugsėjo mėnesį išspausdino inžinieriaus Rimanto Kunčo-Žemaitaičio iš JAV straipsnį apie Lietuvos krikštą. Autorius remdamasis istoriniais faktais Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos. Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data? Stovint ant Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose slenksčio, prie šio klausimo verta sugrįžti.
Aktas, davęs progą paminėti Lietuvos vardą istoriniuose šaltiniuose, buvo prieš tūkstantmetį įvykęs Netimero krikštas (1009 m.). Taigi, Lietuvos vardo paminėjimas yra krikšto pasekmė. Minint pasekmę juolab privalėtume minėti priežastį Lietuvos krikšto tūkstantmetį. Netimeras nebuvo eilinis žmogus jos atstovas, kunigaikštis (istoriniai šaltiniai jį vadina karaliumi), pasikrikštijęs drauge su 300 karių. Tikėtina, kad ir kariai, buvę prie karaliaus, nebuvo eiliniai, o karvedžiai, valstybės vyrai.
Praėjus 242 metams po Netimero krikšto įvyko Mindaugo krikštas, po kurio, praėjus dar dvejiems metams, Lietuva tapo karalyste. Tautos virsmą krikščioniška šalimi, žinoma, negalima laikyti vienkartiniu aktu, įvykusiu per valdovų krikštą, o turime vertinti kaip šimtmečius trukusį vyksmą. Tačiau tokio vyksmo pradžią, kaip ir tautos pirmą paminėjimą istoriniuose šaltiniuose, privalome įvardinti ir minėti. 1987 metais buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus, nors faktiškai tuomet sukako 978 metai nuo Netimero ir 735 metai nuo Mindaugo krikšto. Kokiu pagrindu buvo minimas Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejus?
Kaip teigia R. Kunčas-Žemaitaitis, 1387 metais neva įvykęs Lietuvos lenkiškas krikštas yra lenkų istoriko, vysk. Z. Olešnickio sekretoriaus J. Dlugošo fantazijos bei istorinės klastos ir mūsų laikų lenkų mesianistų sukurptos istorijos padarinys. J. Dlugošo XII tomų istorinė klastotė Lenkijos garbei Historia Polonicae (Lenkijos istorija), dar vadinama Kronika, garsi savo šmeižtu visai Gediminaičio karaliaus Jogailos šakai bei ligūsta neapykanta Lietuvos karalystei ir jos savarankiškumui. O modernizuotoje Kronikoje atsirado pirmas istorijoje teiginys apie karaliaus Mindaugo ir Lietuvos atsimetimą nuo krikščionybės šios teorijos autorius lenkų mokslininkas L. Latkovskis. Apmaudu, kad šį teiginį kartoja ir dabartiniai Lietuvos istorikai.
J. Dlugošas Vengrijos karaliaus Liudviko I iš Anžu dinastijos dukrai Jadvygai prisegė Lietuvos krikštytojos vardą. Neva 1387 m. balandžio 6 dieną per Didįjį Sekmadienį įvyko krikštas. Dlugošo teigimu, ...atėję krikštytis lietuviai buvo basi, apsivilkę išverstais kailiniais, apžėlę, atrodė kaip laukiniai. Karalienė dalijo jiems medvilninius rūbus, batus. Lietuviai, pirmą kartą pamatę šiuos apdarus, ėję į upę du tris kartus, kad juos gautų. Kad tuo metu Lietuvoje dar buvo užšalusios upės ir ežerai, o vengrė Jadvyga Lietuvoje nė karto nebuvo, J. Dlugošo istorijai nesvarbu (ne veltui Lietuvos Atkuriamasis Seimas 1990 metais uždraudė įsileisti į Lietuvą lenkų istorinius darbus). Tačiau, lenkų veikėjams suklaidinus patį popiežių, lenkiško Lietuvos krikšto vaidinimas įvyko, nes 1986 metais moksliniame simpoziume, svarsčiusiame Lietuvos krikšto datos minėjimą, vietoj lietuvių, to laikotarpio žinovų, dalyvavo Liublino katalikų universiteto ir Varšuvos profesoriai. Čia dera pridurti, kad panašiame svarstyme dėl Latvijos krikšto (900 metų jubiliejaus) dalyvavo akademikai latviai ir tik vienas kitatautis.
Kalbėdami apie Lietuvos krikštą neturėtume pamiršti, kad Jogaila (iki vainikuojantis Lenkijos karaliumi) buvo Rytų krikščionių (ortodoksų) sektantas. 1386 m. vasario mėnesį Jogaila buvo katalikiškai pakrikštytas Vladislovo vardu, vasario 18 dieną vedė Jadvygą ir kovo 14 dieną buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Dera pastebėti, kad vykstant peršamam lenkiškam Lietuvos krikštui Vilniuje jau buvo penkios katalikiškos bažnyčios ir vienuolynas ir 12 ortodoksų bažnyčių ir vienuolynas. Po Jadvygos mirties, 1422 metais, stačiatikė Sofija Alšėniškė (Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio Andriaus duktė), priėmusi katalikybę, tapo ketvirtąja Jogailos žmona. Jogaila ir jo žmona Sofija (būsima šv. Kazimiero močiutė) tvirtino pakrikusią Lenkijos krikščionybę ir katalikybę, išvertė Šventąjį Raštą į lenkų kalbą, rėmė bažnyčias ir labdaros įstaigas, įkūrė Krokuvoje bendrabutį Lietuvos studentams, labai jais rūpinosi. Po jos mirties už nuopelnus platinant krikščionybę Lenkijoje jai ne tik nebuvo atsidėkota, bet ir siekta istorinį faktą paniekinti, atstatyti lenko garbingą vardą. Tai ir darė lenkai, keldami Jogailos žmonos Jadvygos šventumą, nepelnytai prisegę jai Lietuvos krikštytojos vardą.
Neturime pamiršti, kad 1387 metais buvo pakrikštyta tik Aukštaitija, o Žemaitiją 1413 metais krikštijo Vytautas kartu su Jogaila. Ir tai buvo tarsi Mindaugo krikšto atnaujinimas.
Akademiko Zigmas Zinkevičius, atsiliepdamas į pradžioje minėtą Varpo publikaciją, 2007 metų pirmame Varpo numeryje rašė: Mindaugo laikais Roma traktavo Lietuvą kaip krikščionišką šalį ir laikė ją lygiateise tuometinio katalikų pasaulio nare. Tokia tada ji ir buvo! Mindaugas pasirūpino, kad Lietuvos bažnytinė provincija būtų pavaldi tiesiogiai Šventajam Sostui, ne vokiečių ar lenkų hierarchų sostui. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Mindaugo įžiebta krikščionybės liepsna nebeužgeso. Po to visą laiką Lietuvoje buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, išliko krikščioniška bendruomenė iki pat pakartotino Lietuvos krikšto Jogailos ir Vytauto laikais. Tai matyti ne tik iš istorijos šaltinių, bet aiškiausiai tai rodo lietuviški poteriai, išlaikę neabejotinus pirmykščio vertimo iš vokiečių kalbos Mindaugo laikais elementus...
Anot akademiko, vadinamojo karaliaus Netimero krikštas įvyko ne Lietuvoje, bet prie pat jos, lietuvių giminaičių jotvingių žemėje. Tačiau anuometinės valstybės ar kunigaikštystės dažniausiai būdavo daugiatautės, jų žemės plytėjo už etninės Lietuvos ribų, todėl ir nėra taip svarbu, kokioje žemėje tas krikštas įvyko. Todėl Lietuvos, o ne jotvingių paminėjimas šaltiniuose pagrįstai sietinas tik su Lietuva.
Lietuvių tauta buvo iki jos paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, ją buvus liudija išlikusi seniausia turtinga kalba, kultūra, tradicijos. Istorinio likimo bendrystės saitais susieta, lietuvių tauta į krikščionybę atėjo, žinoma, ne iš karto, todėl tautos krikštą apibrėžti tik viena iš minimų krikštų datų būtų neteisinga, tačiau krikšto pradžią, baltų krikščionybės raidos pradžią, kurią randame istoriniuose šaltiniuose, minėti ir prasminga, ir reikalinga. Taigi 2009 metais, minėdami Lietuvos tūkstantmetį, turime minėti ir jos krikšto pradžios tūkstantmetį bei 756-uosius metus nuo Lietuvos karūnavimo krikščioniška karalyste.
© 2008 XXI amžius
|