|
Turėkime drąsos mylėti Tėvynę
Monsinjoras Gintaras Grušas,
Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinis sekretorius,
Pasidalyti su jumis dvasinėmis įžvalgomis mane padrąsino dažnai girdimi pareiškimai religine tema, Dekalogu paremtos programos. Kaip įvertinti, o svarbiausia, kaip įgyvendinti Dievo mums suteiktą laisvės dovaną, už kurią šiandien galime būti dėkingi. Gaila, bet ne visi esame dėkingi už laisvės dovaną. Liūdna, bet dažnai girdime skausmingus žodžius, kad ne tokios Lietuvos tikėjomės, ne dėl tokios Lietuvos kovojome, vis dar yra tokių, kurie ilgisi senų gerų laikų. Suprantu skausmingas patirtis, nusivylimą, ir kiekvieną kartą skaudu apie tai girdėti, todėl verta pamąstyti, kaip suvokiame tą laisvę, kurios troškome. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras ir vienas ateitininkijos kūrėjų, profesorius Pranas Dovydaitis, prieš 100 metų pirmajame Ateities žurnalo numeryje paskelbė straipsnį Trys pamatiniai klausimai. Jo įžvalgos, manau aktualios mums ir šiandien. Svarstydamas, ką mes matome aplink save, profesorius rašė, kad daugelis atsisako gyvojo Dievo Kristaus teigiamos tiesos. Žmogus nori būti pats sau Dievas, pats sau norma ir visa ko šaltinis. Jis nenori tarnauti aukštesnei esybei ir vengia jos globos, siekdamas tapti laisvu, būti žmogumi, bet ne vergu. Ne protas ir širdyje įrašytas įstatymas, bet nuodėmė vadovauja žmogui. Nors žmogus troško laisvės, ji galutinai dingo. Šių laikų laisvasis nepajėgia atsikratyti blogų įpročių ar polinkių, net ir suprasdamas jų nešamą blogį. Jis neišdrįsta pasipriešinti mados prietarams, rutinos vergovei. Jam svarbiausia ką pasakys tie ar anie. Pirmųjų amžių Kristaus sekėjas, darė priešingai matydamas prieš save baisiausias žemės jėgas, budelius su kankinimo įrankiais, žinodamas kas jo laukia, jeigu laikysis savo tikėjimo drąsiai su pasididžiavimu sakė: Jūs galite atimti mano gyvybę, o ne sąžinę. Jūs galite turėti mano kraują, o ne tikėjimą. Dovydaitis klausia, kuris iš šių dviejų individų yra laisvesnis?.. Jis kalba apie stabus, kurie naujų laikų visuomenėje susiformavo technikos pažangą, egoizmą, gobšumą. Materialistinė visuomenė veda mus prie karo ir mirties kultūros. Šiomis dienomis pasaulio dėmesys sutelktas į finansų krizę. Šventasis Tėvas spalio mėnesį, pradėdamas Vyskupų sinodą užsiminė, kad dauguma modernaus pasaulio žmonių savo namus, savo ateitį yra pastatę ant smėlio. Rinkos, finansų sistemos, prekybos industrija gali tai sutrypti per vieną dieną. Taip atsitikus aiškėja, kad nėra jokio pagrindo. Kad visa tai nieko bendro neturi su gyvenimo prasme. Mums reikia reformos. Atsinaujinimo ne tik finansų srityje. Atsinaujinimas nėra svetimas Bažnyčiai. Iš jos istorijos galime pasisemti patirties. Viena labiausiai man patinkančių atsinaujinimo istorijų įvyko XIII amžiuje. Italijoje atsirado grupė žmonių, kuri sulaukė Dievo pašaukimo atnaujinti Bažnyčią ir stengėsi tai realizuoti, pamokslaudama, kad Bažnyčiai reikia atsinaujinimo ir jūs turite atsinaujinti. Bet jiems nieko neišėjo. Beveik tuo pačiu metu kitas italas išgirdo Dievo pašaukimą atnaujinti Bažnyčią. Jis paėmė akmenėlį ir pradėjo atstatinėti koplyčią. Atėjo draugų, kurie jam padėjo. Maža statybininkų grupelė toliau meldėsi ir augo. Iki šiol mes visi žinome tą jauną italą, tai šventasis Pranciškus, kurio judėjimas gyvuoja visame pasaulyje. Šventasis Pranciškus išgirdo Dievo žodį, tačiau užuot jį primetęs kitiems, savo pavyzdžiu parodė teisingą kelią.
Puoselėti Tėvynės meilei Sausio 13-tą mums nereikėjo brangios pirotechnikos, šviesos ir muzikos spektaklių, kultūrinių šou. Jubiliejiniais minėjimais ir raginimais neišauginsime sąmoningumo. Tam reikia gyvų pavyzdžių, tuometinių laužų šviesos ir šilumos, liaudies dainų ir kaimynų, besidalijančių duona ir arbata. Vaikai mokosi ne iš tėvų žodžių, bet iš jų gyvenimo pavyzdžio. Idant laisvai ir laimingai gyventume, mūsų santykiai tautoje turi būti panašūs į santykius darnioje šeimoje. Visuotinė Bažnyčia mini Švento Pauliaus metus, dviejų tūkstantmečių metų sukaktį nuo tautų apaštalo gimimo. Jo suteikti pamokymai apie šeimos gyvenimą šiandien dažnai kelia papiktinimą, ypač moterų tarpe. Tačiau jie ypač iškalbingi, pritaikyti piliečiams ir valdžiai.
Laiške efeziečiams šv. Paulius rašo: Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams, lyg kad Viešpačiui. Nes vyras yra žmonos galva, kaip Kristus yra Bažnyčios galva (Ef 5, 2223). Moterims tai kelia pasipiktinimą, o vyrai mėgsta jas paerzinti. Manau, valdžios atstovai mielai cituotų Šventraštį, jeigu rastų eilutę: Jūs, piliečiai, būkite klusnūs savo valdžios atstovams. tačiau tokios eilutės nėra. Nors Paulius ir kviečia mus melstis už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai, ramiai gyventi visokeriopą maldingą gyvenimą (1 Tim 2, 12). Šeimyninių santykių esmę, kaip ją suvokia šv. Paulius, nusako kita eilutė, į kurią, deja, nei moterys, nei vyrai nekreipia tinkamo dėmesio. Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save (Ef 5, 25). Jeigu vyras būtų pasirengęs už savo žmoną galvą paguldyti, klusnumo reikalavimas nebeatrodo per sunkus ir lemia šeimos darną.
Šeimos analogija mus grąžina prie šiandien minimų įvykių. Atkuriamojo Seimo nariai susirinkę šiame pastate buvo pasirengę pasiaukoti už Tėvynės laisvę. Jie prisiėmė didelę riziką ir žmonės plūdo ginti parlamento, ginti Lietuvos. Tada nebuvo atotrūkio tarp piliečių ir valdžios.
Meldžiu mūsų tautos atstovams drąsos ir jėgų mylėti savo Tėvynę, būti pasiruošusiems atiduoti už ją save. Rizikos, kuri tenka į misijas siunčiamiems mūsų kariams, visuomenė laukia iš visų davusių priesaiką. Jie turi prisiimti kuo didesnę dalį rizikos. Atsižadėti savo saugumo, idant silpni ir pažeidžiami, ligoniai, pensininkai, bedarbiai, skurde gyvenantys piliečiai, vaikai, ypač našlaičiai jaustųsi saugesni šiais nelengvais laikais.
Šv. Pranciškus tyliai ir ramiai pradėjo Bažnyčios atnaujinimą, nereikalaudamas, kad pirmiausia atsinaujintų visi kiti.
Anomis sausio dienomis Seimo nariai dirbo savo darbą nieko nereikalaudami, o tauta pati apsupo parlamentą ir saugojo savo valdžią. Tad ir šiandien linkiu jums ryžtingų sprendimų, kad padėtume žmonėms rasti tikruosius gyvenimo pagrindus, savo aukos pavyzdžiu ir išmintimi. Tepadeda jums Dievas.
Kalba, pasakyta sausio 13-ąją iškilmingame Seimo posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti.
© 2009 XXI amžius
|