|
Kalba prie laužo Nepriklausomybės aikštėje sausio 12 dieną
Vytautas Landsbergis
Minime ir pagerbiame žuvusius, sužalotus ir išlikusius Apvaizdos apsaugotus to nakties mūšio nugalėtojus.
Minime juos apgintoje, išlikusioje ir vėl nemažą vingiuotą kelią nuėjusioje Lietuvos valstybėje bet ir nevisai paprastomis aplinkybėmis.
Kaip žinote, jei skaitote laikraščius, Andrius Kubilius sukėlė pasaulinę krizę. Padarė tai reikiamai nepasitaręs, negavęs kažkurios profsąjungos leidimo. Nors tai būtų užtrukę keletą mėnesių, reikėjo eiti kalbų ir pataikavimų, o ne sprendimų keliu. Ligi šiol dar būtume ramiai kalbėję ir gyręsi socializmo laimėjimais. Maža to. Kažkuriam Lietuvos veikėjui Panikovskiui sukėlus finansinę paniką, ji persimetė į Ameriką, ir net išrinktasis prezidentas Obama dar nepajėgia susitvarkyti. Štai kokia Lietuvos jėga!
Amerikoj trys tūkstančiai žurnalistų jau neteko darbo todėl, kad Lietuvoje vykdoma Muravjovo politika uždrausti laikraščiai lietuviškomis raidėmis. Jei netikite, skaitykite paskutinius rytinius laikraščius lietuviškomis raidėmis. Visa Amerika to sukrėsta, jos laikraščiai skubiai taupo, graibosi negražių reklaminių priemonių, kaip atsilaikyti prieš Muravjovą.
A. Kubilius padarė sprendimus, kurių stokojom bent keletą metų, vos per keletą savaičių, tai yra, skubotai, buldozeriu. Net naktimis dirbo, užuot pypkę dūmijęs, Alpėse slidinėjęs. Gerasis Kirkilas pažadėjo mokytojams aukso kalnus, o blogasis Kubilius kels jiems algas mažiau.
O dabar grįžkime į Sausio 13-ąją po 18 metų, tai yra šiandien.
Europa, Europos Sąjunga jau suvokė, kad tai ne istorija, o nebaigtas teisingumo reikalas. Šiandien gavome iš ten užuojautos pareiškimą ir žinią, kad Europos Komisija ragina Rusiją neignoruoti šio nusikaltimo, padėti jį taisyti. Galėtume uždainuoti Tu ne viena! ir išties esame pasiekę, kad Lietuva jau ne viena. Laikas kelti klausimą dėl kompensacijų Sausio 13-osios aukoms. Ankstesnis Seimas jį vis numarindavo, bet šitas turėtų būti kitoks. Vis dėlto politikų galvose dar daug jovalo. Radijas nuolat kalba apie tuometinį mėginimą sovietų kariuomenės pajėgomis įvykdyti valstybės perversmą. Ištisiniai abstraktūs žodžiai apie sausio įvykius. Ką tokie žodynai reiškia?
Valstybės perversmas? Tartum Burokevičius ir Jermalavičius pasisamdė visą Šiaurės miestelį su Uschopčiku, Žitnikovo diviziją iš Sapiegos gatvės, Pskovo parašiutininkus ir M. Gorbačiovui tiesiogiai pavaldų KGB Alfos dalinį iš Maskvos, kad su jų broliška pagalba nuverstų Sąjūdžio ekstremistus, norėjusius pakenkti didžiajai Sovietų Sąjungai. Kiek dar klamposim šnekėdami niekus apie tariamą vidinį Lietuvos perversmą? Juk mus užpuolė!
O visur ir nuolat tuščiai skambanti formulė sausio įvykiai? Tartum kažkas atsitiko! Buvo toks filmas pačioje Atgimimo pradžioje. Tai ir Sausio 13-ąją tik atsitiko?
Atsimenu apsikeitimą replikomis su M. Gorbačiovu. Kas ten pas jus darosi? Supykau ir atsakiau: Ne pas mus darosi, o jūs mums darot! Argi neaišku? Bet ir po 18 metų mums patiems vis dar neaišku. Patys dar nesuvirškinom net politiniam lygmeny: ne Burokevičiaus perversmas šiek tiek padedant sovietų divizijoms, ne įvykiai lyg užpustytuose keliuose, kadangi atsitiktinai snigo. Tai buvo Sausio agresija, Maskvoje parengtas užpuolimas, kuriam pritarė, bent žodžiu (o tai paliudyta biografo), tuometinis SSRS prezidentas M. Gorbačiovas. Kol vyniosim į vatą, tol ir būsim sena nešvari vata.
Agresorius arba jo pareigų perėmėjas yra ten, kur ir buvo Maskvoje. Ten priglausti ir omonininkai, ir Lietuvoj nuteistas sąmokslininkas kolaborantas S. Mickevičius, ir visai netoli nuo Maskvos Rainių budelis P. Raslanas.
Laikas kalbėti apie tai nebūgštaujant. Tuo padėsim pačiai Rusijai keistis į gerą. Anksčiau ar vėliau.
Užs. nr. 90116
© 2009 XXI amžius
|