|
Apmąstymai šventėms pasibaigus
Kan. dr. Robertas PUKENIS
Sutikdami Naujuosius Metus (kas prie televizorių ekranų, kas draugų tarpe ar kitur) prisiminėme praėjusių metų pagrindinius įvykius ar vaizdus. Tačiau viskas, grimzta gilyn ir gilyn. Pavyzdžiui, mano atmintyje jau išblėso jubiliejinių 2000-ųjų šventė Romoje (o tai buvo nuostabus, nepakartojamas, meniškas reginys, parengtas pagal religinę programą, kur dalyvavo keli milijonai iš įvairių pasaulio vietų atvykusių svečių). Deja, pamažu mūsų visų gyvenimas susilieja į vieną praeities prisiminimų vaizdą. Praeitis tai dabarties tėkmė. Dabartį mes paveldėjome iš praeities: skurdą, džiaugsmą, kultūrinę-egzistencinę būseną. Visa tai, kas buvo vakar, jau vadinama istorija. O kas yra pats laikas? Laikas tai amžinybė, kuri nesikeičia. Ji yra, tik slenka laiko vienetais: sekunde, valanda, diena, savaite, mėnesiu, metais... Ir jau, žiūrėk, plėšome 2009 metų kalendorių. Vos peržengę Naujųjų Metų slenkstį, sveikinome vienas kitą, linkėdami, viso ko geriausio, pačių brangiausių dalykų. Kone visą mėnesį skamba linkėjimai. Galbūt todėl, kad jaučiamės esą nelaimingi, taip dažnai vis kartojame: linkiu laimės, būk laimingas. Tačiau ar išsipildo linkėjimai?
Norint būti laimingiems, reikia viską pradėti kryžiaus ženklu, su Dievu. Gerieji žmonės, pradėdami Naujuosius Metus, ateina į šventoves, kad padėkotų už praėjusius ir paprašytų palaimos Naujaisiais metais. Parymo prie Prakartėlės, kad Kūdikėlis Kristus palaimintų savo ranka mažus, jaunus ir senus visą Tėvynę. Kai jaučiamės laimingi, tai ir Motina Bažnyčia yra laimingesnė.
Ko reikia, kad būtume laimingi? Ko gero suvokimo, kad laimė glūdi mumyse pačiuose, o ne kažkur šalia. Todėl pirmiausia reikėtų neiššvaistyti to, ką mums Viešpats yra padovanojęs. O jis kiekvienam yra davęs kažkokių talentų. Tad neužkaskime jų. Ar prisimenate Evangelijoje aprašytą vaizdą, kai šeimininkas nubaudė tinginį tarną, užkasusį jam duotą talentą? Ir kaip įvertino tuos, kurie jį padaugino iš dviejų (pvz., gavęs penkis talentus sugrąžino dešimt). Tie, kurie dirbo ir padaugino talentus, buvo laimingi, o vargšelis, nieko nepadauginęs, tik susigėdo. Krikščionybė yra dinamiška religija, tad ji nemėgsta tų, kurie užmiega sargybos metu.
Ar girdėjote alegorinį pamokymą apie žmogų, kuris rado keistų akmenėlių dėžutę? Pasiėmęs ją, ramiai ėjo jūros krantu ir mėtė po vieną į vandenį. Parėjęs namo ir išsitraukęs iš kišenės likusį vienintelį, suprato, kad tai buvo brangiausi deimanto akmenys. Bet išmėtytų jau nebesusirinksi. Ar ne taip būna ir mums?.. Kiek daug tarp mūsų yra geriančiųjų, rūkančiųjų, narkotikus vartojančių. Šitaip išeikvojama sveikata, šeimos laimė, turtai... Žmonės žino, kad tai blogai, bet vis vien save žudo, ir paskui nebetenka to, ką turėjo.
Kreipiuosi į moteris: nežudykite savo grožio ir sveikatos. Tai kenkia jūsų motinystei. Nenužudykite kūdikio jis irgi nori gyventi. Motinoms visada dovanojami rožių žiedai, sakomi gražiausi žodžiai ir gražiausias paveikslas motina su kūdikiu ant rankų. Todėl pirmasis sekmadienis po šv. Kalėdų skirtas šeimai paminėti. Tradicinei šeimai, dorai šeimai, kai abu (jis ir ji) žiūri į vieną Betliejaus žvaigždę, kai prisiekia amžinai mylėti ir nepalikti vienas kito nelaimėje, dviese dalintis gyvenimo naštą ir atsigaivinti prie šeimos židinio. Ir kur kitur, jeigu ne namuose galime surasti laimę? Stipri šeima stipri valstybė.
Brangiausias dalykas yra laikas. Kiek mes beprasmiškai praleidžiame dienų, iššvaistome vėjais brangiausią Dievo duotą dovaną laiką. Anksčiau ar vėliau ateina metas ir mes aimanuojam: galėjau baigti universitetą, galėjau puikiai dirbti ir kažkiek susitaupyti, galėjau išmokti keletą kalbų, bet patingėjau. Dabar viskam šitam nebeliko laiko ir nebėra jėgų. Nereikia savo laimės daužyti, kad laimės šukės vėliau nebepjaustytų sąžinės, nedilgintų širdies. Išeikime savo laimės pasitikti ji apgaubs mus, kai tyliai, kantriai, sąžiningai atliksime savo pareigas, pakelsime kasdienybės rūpesčių kryželius ir, svarbiausia, vengsime nuodėmės, kuri yra kiekvieno žmogaus laimės priešas. Nuodėmė yra blogis, klaida, kuri sukelia disharmoniją sieloje, plėšo žmogų, degina akis (nusikaltėliai paprastai užsidengia, kai juos fotografuoja). Nuskriausdamas žmogų, kiekvienas jaučiasi blogai, nebent jo sąžinė jau būtų nužudyta.
Norint būti laimingu neužtenka laikytis Dievo įsakymų: nepavogti, nenužudyti, nepameluoti... Krikščioniškos laimės sąvokoje glūdi dorybių žiedai. Reikia daryti kitam gera, elgtis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, vykdyti Gyvenimo šeimininko valią ir atsakyti: Taip, Viešpatie, aš atėjau pildyti tavo valios.
Pagaliau net ir nuoširdžiai tikintieji neišvengia ligų, bėdų, skausmo (oi kaip bijau dantų skausmo...). Ir skauda vienodai visiems. Kristus nepasakė, kad tikintieji nekentės, bet sakė, kad amžinai gyvensime. Mano jungas švelnus, mano našta lengva. Dievo akivaizdoje lengviau nugalėti išbandymus, sunkumus, negu neturint atramos savyje, tesant vienatvės tuštumoje. Štai kodėl, kur paplinta bedievybė, savaime didėja ir savižudybių. Savižudžiai nebejaučia meilės ir dažniausiai nieko nebemyli, o gyvenimas jiems tampa lyg duobėje, iš kurios, atrodo, niekada nebeišlips. Kai taip nutinka būtina atlikti išpažintį, kuri yra tarsi balzamo aliejus, suvilginantis sielos žaizdas...
Laimė turi tiesioginį ryšį su gyvenimo prasmės ir tikėjimo turinio suvokimu. Netikinčiojo šūkis šaltas: Laikas pinigai! O kai laimę suvoki amžinybės požiūriu, gyvenimas tampa nuopelnų arba praradimo laiku. Geri žodžiai, mintys, darbai, pavyzdys praturtina žmogų, teikdami jam laimės ir džiaugsmo. Toks gyvenimas daro supantį pasaulį mielesniu. Kai nebegalvojama apie kitą, tai leidi savo malonumui garsiai muziką iki ryto, ir tau nesvarbu, kad kaimynui už sienos neįmanoma miegoti. O juk nuoširdūs linkėjimai jungiasi su meile artimui, su troškimu, kad jam būtų gerai. Anot Maironio, jeigu nori būti laimingas, laimę nešk kitiems, nes ji tuomet paslaptingai grįžta mums patiems.
Išmokim džiaugtis kito pasiekimais, kitų laime, netgi tada kai patiems asmeniškai gal dėl kažko sunku, užgniaužkime savyje pavydą. Lietuvių tauta daug prarado dėl savo baisiausios ydos pavydo. Jis apsunkina gyvenimą. Sunku realizuoti ir švenčiausius siekius, kai šalia pavydo geluonis. Per pavydą, tarpusavio susiskaldymą lietuvis dažnai pataikavo okupantams, skundė kaimynus sovietų valdžiai, kad ši išvežtų tautiečius į Sibirą. Taip atsirado sušaudytos dainos, sulaužyti likimai, o tėviškės laimė pavirto pragaru. Ir šiandien dažnai politinis chaosas kyla iš pavydo.
Stebėjau rinkimus, pralaimėjusių elgesį, jų kalbas Seime. Koks kerštas. Velniai sėdi parlamente kalbėjo vienas Seimo narys. Kitas tautos išrinktasis panoro sužinoti Seimo Pirmininko žmonos, garsios dainininkės ūgį. Ir Seimo posėdžio metu to paklausė... Jei jam labai svarbus ūgis, tai galėjo apie tai per pertrauką pasiteirauti. Iš tiesų norėjo pasišaipyti, įgelti. Tuo parodo savo darbo patirtį. Vienas pažįstamas paskambinęs pasakė bijąs vaikams leisti žiūrėti televiziją, jeigu Seimo nariai ir toliau šitaip kalbės.
Gaila, kad dėl žemos mūsų žmonių dorovės matome šitiek daug pavydo, kuris sugriauna ir gražiausius planus, išduodami tautos interesus. Ką bekalbėti apie darnų politinį dialogą. Norėtųsi, kad vieną kartą susiprotėtume, paduotume vienas kitam rankas, nes esame vienos saulės vaikai, to paties likimo broliai ir seserys.
Laimingesni yra tie, kurie laiką skiria kūrybai menui, kultūrai, aukojasi dėl kitų žmonių. Kūryba gali būti kaip malda, šlovinanti Viešpatį. Tapyba, architektūra, muzika geriausiai atskleidžia tautos veidą pasauliui. Menas turi amžinybės vertę. Japonai, olandai ir kitų tolimiausių kraštų žmonės vis sustoja prie mūsų M. K. Čiurlionio paveikslų ir nustebę klausia: o kur ir kas yra Lietuva, turinti tokį genialų talentą? Iš tikrųjų, kiek mūsų maža tauta turi gabių menininkų, skulptorių, dainininkų, teatralų, inžinierių, išradėjų, kurie stebina dideles tautas. Užaugo nemažai žmonių, kurie ateityje atnaujins Tėvynę. Praeities dvasios atgaivinimas yra pirmoji sąlyga, kad mes atliktume istorinę misiją Europoje. O. Milašiaus pranašystės išsipildė vėl baltas žirgas išniro ant Baltijos krantų, vėl uždegtas laisvės ugniakuras.
Bet baisiausia, kad mes dar nepasimokėme iš praeities klaidų. Ir dažnai nenorim patikėti, kad mūsų nepriklausomybė yra labai trapi. Mums trūksta patriotizmo. Jeigu žiūrite Rusijos televizijos programas, pastebite, kad per koncertus plaikstosi rusų vėliavėlės, jų dainose dažniausiai girdima didelės SSSR nostalgija, nors Rusija iš dalies jau pasikeitė, atsikratė komunizmo, atsivertė į Dievą. (Ar matėte, su kokia pagarba ir liūdesiu Prezidentas, Premjeras atsisveikino su Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchu Aleksijumi II, kaip jie dalyvauja pamaldose?) Kasmet Rusijoje pradeda veikti apie 300 naujų cerkvių. Inteligentija suprato, kad tikėjimas gali užpildyti pokomunistinės visuomenės tuštumą. Rusai savo tikėjimo turiniu yra artimiausi mums krikščionys, tad kartu džiaukimės jų laimėjimais. Man patinka rusų kultūrinės laidos, jų meilė savai Tėvynei. Krikščionys turi susivienyti. Neturime žvelgti į juos, kaip į amžiną priešą. Tik gaila, kad dalies rusų liaudies šovinizmas yra dar toks stiprus. Reikės daug laiko, kad jie suvoktų, kas iš tiesų žudo jų mylimą Rusiją ir pradėtų geriau dirbti savą žemę, o ne žiūrėtų į kaimynų, mažų tautų teritorijas.
Mūsų nepriklausomybė yra didelis stebuklas. Ir nenustokime juo džiaugtis. Turime pasidalinti duona su kaimynu, atgaivinti talkas. O juk kokie gražūs būdavo papročiai, lietuvių liaudies dainos... Dabar to trūksta. Nemėgdžiokime visko, kas atėjo iš Vakarų. Jau atrodo, kad pradedame atsirinkti.
(Pabaiga kitame numeryje)
© 2009 XXI amžius
|