Geruoju negausime nieko
Vytautas Visockas
Paskambinusi mirusio draugo našlė paklausė, ar jai eiti į mitingą prie Seimo, nes, pasak jos, tos profsąjungos įtartinos ir ji bijanti, kad neatsidurtų šių laikų jedinstvininkų mitinge?
Sąjūdininkai dabar su skaudama širdimi ima kelti balsą prieš tuos, kuriuos prieš aštuoniolika metų besąlygiškai saugojo ir rėmė. Man irgi sunku ir skaudu matyti, kaip žmonės, kuriais didžiavausi, netenka pasitikėjimo, tolsta arba visiškai nutolo nuo juos iškėlusių, valdžią ir galią suteikusių.
Man, skirtingai nei mano senai pažįstamai, visiškai aišku, kad dainuojančiosios revoliucijos laikai pasibaigė, kad mitingai, kuriuose mes būdavome stebėtinai mandagūs, jau nebebus. Tada mes tik gėdinome (žodis Gėda buvo bene stipriausias), o dabar šaukiame: Vagys! Vagys! Šaukiame su neapykanta, pagrįstai.
Buvau aš tame sausio 16-osios mitinge iki to momento, kai į Seimo rūmus nuo Neries pusės buvo pradėti mėtyti pirmiausia sniego gniūžtės, o paskui ir akmenys. Tada supratau: geruoju nesibaigs. Neapykanta, paskui ir ašarinės dujos, tvyrojo aikštėje, kurioje prieš aštuoniolika metų buvo labai daug meilės ir pasiaukojimo. Ir tai yra skaudžiausia. Minia švilpė, minia skandavo Valinskai! Valinskai! Paskui Seimo pirmininkui Artūrui Valinskui buvo priekaištaujama, kad jis neatidėjo svarbių reikalų ir neišėjo pasikalbėti su žmonėmis. Bet, V. Kernagio žodžiais tariant. Jį būtų suplėšę į gabalus, kaip kokį kolorado vabalą. Gerai, kad Valinsko kinkos sudrebėjo...
Reikia kalbėtis su žmonėmis, įkyriai kartoja valdžios kritikai. Reikia, žinoma, tačiau ar gali milijonieriai susikalbėti su bėdžiais!? Baisesnį padarą už staigiai praturtėjusį ubagą sunku įsivaizduoti. Šių metų sausio 12-osios vakare prie dar nenusiaubto Parlamento turbūt paskutinį kartą buvo tyliai, ramiai klausomasi valdžios žmonių kalbų ir tai tik iš pagarbos prieš aštuoniolika metų žuvusiesiems.
Dėl to, kas atsitiko sausio 16-ąją, pagrįstai kaltinamas ilgakaklis anūkas, kurio senelis vertė fašistinį Smetonos režimą. Anūkas ir jo komanda. Minioje jaunimas skandavo: Fašistai! Fašistai! Gerai žinome, kas lietuvius vadino ir tebevadina fašistais. Dabar jie gerai kalba lietuviškai, beveik be akcento. Mūsų žmonės net pačių nekenčiamiausių valdžios žmonių fašistais niekada nepavadins. Vagys! Vagys! taip, tik ne fašistai. Tačiau šį kartą mūsų žmonės netramdė naujųjų jedinstveninkų, kaip tai darė prieš aštuoniolika metų toje pačioje aikštėje. Taip jums ir reikia, galvojo.
Dėl to, kas penktadienį atsitiko, nepakankamai kaltinami tie, kurie dar vakar buvo valdžioje, o šiandien jau sėdi opozicijos kėdėse ir ciniškai šaiposi iš bandančiųjų išsrėbti jų išvirtą košę. Juo blogiau, juo geriau! Ne, taip jie nesako, bet liežuvis tam ir padarytas, kad kalbėtų ne tai, ką galvoja. Išeidami jie tiesiog grobstė valstybės iždą: ir Žemės ūkio ministerijoje, ir Krašto apsaugos ministerijoje, ir Vyriausybėje, ir Seime, ir teismuose, ir savivaldybėse... Grobstė ir tuo pat metu ragino susiveržti diržus. Kirkilas, Blinkevičiūtė, Olekas ir daug kitų ne Seime ir ne kitose šiltose vietose jiems sėdėti.
Vakar, kai vienoje rankoje laikiau skėtį, kitoje fotoaparatą, kažkas į kišenę įkišo lapelį, pavadintą STOP Penktosios kolonos destrukcinei veiklai! Be kita ko, jame parašyta: Turime rinktis prie socialdemokratų būstinės ir pareikalauti, kad sugrąžintų išgrobstytą biudžetą, ES lėšas ir neteisėtai pasisavintą turtą... Turi būti sugrąžinti Kirkilo vyriausybės iššvaistyti milijardai, bufetavų pasisavinti viešbučiai, šatrijų vilos, atlaisvinti priėjimai prie vandens telkinių, apmokestintas 2 proc. turtas virš vieno milijono ir įvesti mokesčiai, kuriuos siūlo Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP).
Taip tai taip, tačiau juk naujieji išrinktieji tik bejėgiškai skėsčioja rankomis: negerai, bet ką mes galime! Tokie įstatymai! Užtat žmonės parodys, ką jie gali, kai neapykanta išsiverš per kraštus. Savos valdžios nuo vakar dienos jau nebėra, yra valdžia, iš kurios geruoju negausim mes nieko. Valdžia pajuto liaudies (vėl tenka grįžti prie šio žodžio) jėgą. Aš nekalbu apie tuos, kurie daužė ir laužė, aš kalbu apie tuos, kurie šaukė Vagys! Aš buvau su jais. Vilniaus mitingas jau šį tą pasiekė E. Masiulis jau kitaip gieda apie visų automobilių apmokestinimą. Pagaliau mūsų ponai prabilo apie prabangius automobilius, apie milijoninį nekilnojamąjį turtą. Atsirado rezervų! Žemgrobius pamiršote?! Jeigu žmonės susivienys, kaip reikiant spustels, rasite pinigų ir pensijoms padidinti, ir kultūrinę, patriotišką (ne bulvarinę) spaudą paremti, elektros tarifus sumažinti. Tačiau geruoju negausim mes nieko, kaip po karo negavo Prancūzijos, Italijos, Ispanijos žmonės. Pravdose mes tada skaitėme apie mitingus, streikus ir demonstracijas. Skaitėme ir netikėjime, kad taip gali būti: padidino kainas didinkite ir atlyginimus! Ir didino, užtat dabar jų pensininkai gali važinėti po pasaulį.
Rezervų galima rasti ir auksinėje Operos ir baleto teatro scenoje, bei pono Kėvišo apartamentuose, ir Vilniuje Europos kultūros sostinėje. Reikėtų, kad sausio 1-osios naktį neapdairiai sudegintus milijonus mitinguotojams arba streikuotojams ant lėkštelės atneštų visokie buvę ir esami kultūros ministrai, buvę ir esami Vilniaus merai, patuštinę ne valstybės iždą, o savo kišenes.
Dar viename mitinge reikėtų paprašyti, kad energetikų mafija elektros mokestį ne 34 centais padidintų, o, pavyzdžiui, dešimčia centų sumažintų, kaip siūlė P. Gražulis. Rezervų tikrai yra. Algeles, algeles susimažinkite iki keturženklio skaičiaus, o pelnus iki penkiaženklio, ir būsime atsiskaitę.
Kol dar nevėlu, patraukime prie atominės, kaip tada, kai netikėjome, kad ji nesprogs. Nesprogo. Nesprogs ir dar metelius kitus, kol nutiesime jungtis su Vakarais. Pasinaudokime situacija, pasimokykime iš Slovakijos, kuri veržėsi atnaujinti savo elektrinės darbą. Vokietija ir Rusija juk nebijo Baltijos dugne pajudinti cheminį ginklą, o Baltiją paversti Rusijos kariniu placdarmu.
Iš kirkilų, kaip teigia lapelio autoriai, milijardų, viešbučių jau neatimsi, nebent tokiomis priemonėmis, kaip sausio 16-ąją prie Seimo rūmų, kaip kažkada prie Žiemos rūmų. Bet mes jau žinome, ko galime pasiekti ir be langų daužymo, automobilių vartymo prisigėrus alkoholio arba dar ko nors. Būkime nepakantūs chuliganams ir saviems, penktajai kolonai ir savo valdžiai, iš kurios geruoju negausime nieko. Tą ji, deja, įrodė.
Tol tokios spalvingos biografijos šaumenas vadovaus Seimui, tol Seimas bus niekinamas. Ir nuo šios paniekos jo neapsaugos nei tvoros, kurios, veikiausiai, atsiras, nei iki dantų apsiginklavę policininkai.
Zenono IAUČIULIO ir autoriaus nuotraukos
© 2009 XXI amžius
|