|
Mintys apie Laisvės gynėjų dienos paminėjimą
Lietuva 18-ą kartą minėjo Laisvės gynėjų dieną, kuri yra skirta prisiminti tuos, keturiolika mūsų tautiečių, kurie beginklėmis rankomis 1991 metų sausio 1213 dienomis apgynė ką tik gimusios Nepriklausomos, bet dar nepripažintos valstybės parlamentą ir kitus objektus nuo tankais ginkluotų sovietinės armijos dalinių, bei tuos, kurie 19451953 metais dalyvavo ginkluotame pasipriešinime ir nelygioje kovoje paaukojo savo gyvybę, kaip ir tie keturiolika mūsų tautiečių tomis lemtingomis 1991 metų dienomis, apginant jau atgautą, bet dar didžiųjų šalių nepripažintą Nepriklausomybę.
|
|
Prisiminti žuvusieji vardan laisvės
Romėnų lyriko Horacijaus žodžiai: Dulce et decorum est pro Patria mori (Gera ir garbinga gyvybę už Tėvynę paaukoti) kasmet prasmingai suskamba Sausio 13-ąją, kai viduržiemį, šaltyje liepsnojantis laužas primena tuos, kurių širdyje kaitriai degė meilė Tėvynei Lietuvai ir ant jos laisvės aukuro pareikalavo sudėti brangiausią auką gyvybę. 1991-ųjų kruvinųjų sausio įvykių aukos, kurių vardus šiandien tariame greta garsiausių tautos didvyrių, per tūkstantį metų kovojusių už laisvę, turėjo teisę gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje.
|
|
Tautos didvyrių idealai nemirtingi
Užgriuvus antrai sovietinei okupacijai, didžioji tautos dalis pakilo į partizaninį karą. Tai buvo nelygi kova, vykusi žiauriomis sąlygomis. Ji užgrūdino didvyrių dvasią ir sustiprino tautos patriotizmą. Mūšyje kritusius partizanus pakeisdavo kiti kovotojai, dažnai net ir moterys. 1953 m. gegužės 30 dieną suėmus partizanų vadą gen. J. Žemaitį-Vytautą, partizaninis karas dar nesibaigė. Tik 1954 m. pavasarį, pablogėjus padėčiai miške, ginkluotųjų pajėgų vadas gen. A. Ramanauskas-Vanagas nutraukė karinius veiksmus, atsisveikindamas su likusiais partizanais: Eikite kur kas galite ir elkitės kaip išmanote.
|
|
Vertybių ubagystė
Jau dabar kai kurie naujosios vyriausybės sprendimai kelia ne tik abejones, bet kartais ir pagrįstą pasipiktinimą. Daug kalbėta apie solidarumą, diržų veržimąsi. Tačiau tai tik kalbos. Įvairaus rango valdininkai, tame tarpe ir Seimo nariai, pamiršę visas krizes, pirmiausia rūpinasi savo kišenėmis. Teisėjai, prokurorai, negalintys imti mažesnių atlyginimų, priemokų ir priemokėlių, lygiuojasi į savo kolegas senbuvėse Europos Sąjungos valstybėse, tačiau nemato, kad ir tie, kurie uždirba po 700 ar 1000 litų per mėnesį taip pat gyvena Europos Sąjungoje ir yra verti tokios pat pagarbos ir jų žmogiško orumo nežeminančio atlyginimo.
|
|
|