Atnaujintas 2009 m. sausio 21 d.
Nr. 6
(1698)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Po protesto mitingo ir riaušių

Po penktadienį Vilniuje įvykusio mitingo ir ypač po kilusių prie Seimo riaušių skaičiuojami nuostoliai, „analizuojami“ policijos veiksmai, ieškoma kaltų. Ar tikrai policija ir viešojo saugumo tarnyba, malšindama riaušininkus, neperžengė leistinų ribų, kaip teigiama oficialiame policijos veiksmų tyrimo pranešime? „XXI amžiaus“ žurnalistai tapo liudininkais to, kai buvo daužomi ir suiminėjami žmonės ir ne vien prie Seimo (mums iki ten nepavyko nukakti – jau ties Konservatorija pasitiko stiprios policijos pajėgos, buvo leidžiamos ašarinės dujos). Net ir apie pusė kilometro nuo Seimo, ties Lukiškių aikšte, Gedimino prospektu einančius du jaunuolius užpuolė (tiesiogine to žodžio prasme) apie dešimt policininkų. Vieną jų partrenkė ant asfalto, pradėjo daužyti, po to įsitempė į savo „varną“; beveik tuo pat metu kita policininkų grupė užpuolė šaligatviu ėjusį pensininką, užlaužė rankas ir nutempė į automašiną. Atokiau Seimo, prie pat Gedimino prospekto užpuolė būrelį moterų, kai jų paprašytas vyriškis pasišokėjęs aukščiau norėjo įžvelgti, kas dedasi prie Seimo – policija stengėsi vyrą nusitempti į „varną“, o ginančias jį moteris ėmė mušti. Toje pat vietoje policininkų paklaususią amerikietę lietuvę, kas čia vyksta, pradėjo tempti į „varną“, šiai šaukiant „Help me“ („Gelbėkite“) policininkai, supratę, kad nutvėrė „riaušininkę“ iš Amerikos, paleido. (Gražius „įspūdžius“ ji parsiveš iš savo tėvų krašto!) Neskaičiuojame apie 150 paleistų ašarinių dujų paketų, dėl kurių veikimo keletas „riaušininkų“ apalpo ir buvo nuvežti į medicinos įstaigas. Jau iškart galima buvo abejoti paskelbtais paskaičiavimais, kad 30-40 apdaužytų Seimo langų žalos vertė sudaro net du milijonus litų! Kiek tada įkainuojamas visas Seimo pastatas? (Jau aprimus riaušių aistroms pirmadienį buvo pranešta, kad padaryta žala Seimui beveik dešimtkart mažesnė ir tesudaro apie 230 tūkst. litų.)

Nė kiek vilties neteikia ir pirmieji  A. Kubiliaus aiškinimai apie profsąjungų organizuoto mitingo reikalavimus. Viskas, ką sakė Premjeras, tebuvo tik kalbos apie riaušes ir riaušininkus, apie kuo griežčiausią jų nubaudimą, apie riaušių organizatorių „išaiškinimą“, apie tolesnį vyriausybės „aiškų“ pasiryžimą toliau vykdyti „aiškias“ savo politikos priemones. Apie kokį nors drastiškos mokesčių rinkimo politikos keitimą – nė žodžio. Panašu, kad riaušės labai reikalingos pateisinti tolesnę „aiškią“ A. Kubiliaus mokesčių rinkimo politiką. Nejaugi nesuprantama, kad toks kelias veda tik į konfrontaciją ir valstybės nestabilumą?

Juk nepasitenkinimo priežasčių yra labai daug. Šalia mokesčių didinimo ir kitokių verslo siaurinimo priemonių piliečius piktina įvairūs valdžios žmonių „nesolidaraus“ diržų veržimosi veiksmai. Tai visų pirma pačių seimūnų atlyginimai. Labai nesąžininga, kai paskutinio ano Seimo posėdžio metu seimūnai trigubai pakelia sau (atseit, kitam Seimui) atlyginimus, nors „ano Seimo narių“ šiame Seime atsiduria jau per 80 – vadinasi, balsuota už savo atlyginimus. Balsuota už vokelių įteisinimą (kažkodėl TS frakcijos vadovai visą laiką mygė, kad būtų atsisakyta neteisėtų vokelių ir jie būtų įteisinti). Pradėję kalbėti apie atlyginimų susimažinimą, jie prieina išvados, kad to daryti, anot, negalima – neleidžia Konstitucija. Tačiau Konstitucinis Teismas, prieš pat protesto prieš tautos skurdinimą mitingą paskelbė: Seimo nariai gali susimažinti savo atlyginimus. Deja, tai ne visus įtikinantis sprendimas. Jis turėtų skambėti taip: krizės atveju Seimo nariai privalo susimažinti savo atlyginimus! Ir susimažinti ne 10 ar 15 proc. o 50 proc.! Nes tik ką buvo pakeltas trigubai. Akis bado per visą nepriklausomybės laikotarpį nesutvarkyta, netgi, kaip atrodo, įteisinta, ydinga tvarka: kodėl Seimo nariai gali būti ir ministrais, gaudami dvigubą atlyginimą? Juk yra įstatymas, kad seimūnai negali dirbti jokiose kitose pareigose, išskyrus Seimo nario darbą ir, atskirais atvejais, kūrybinį darbą, už kurį negali gauti atlyginimo. Argi ministro pareigybė yra kūrybinė veikla? Nuo kada tokia tapo? Kodėl Seimo narys gali efektyviai dirbti dar ir ministru ar Premjeru? Nejaugi šios pareigos tokios lengvos, kad galima suspėti dirbti dviejose pareigose? Kai tokius pažeidimus daro kairieji politikai, yra viena, bet kai tą daro dešinieji, kurie turėtų būti pavyzdys piliečiams, tai jau tampa akibrokštu. Juk tai jie įvedė įstatymą, pagal kurį bet kuris mokslo darbuotojas, gaunąs pensiją, gaunąs nors ir vieno lito honorarą už laikraštyje parašytą straipsnį, iškart netenka mokslo darbuotojo pensijos. O Seimo nariui – išimtys...

O apie protesto ir riaušių dieną kilusį valdžios norą „kalbėtis“ tik juokas kelia. Kalbėtis žadama tik su profsąjungomis, kurios (kaip pati valdžia pripažįsta, yra prokomunistinės) irgi ne visada žino tikrąją padėtį – tą galima buvo suprasti ir iš mitingo, penktadienį vykusio prie Vyriausybės, kai kurių pasisakymų ar keliamų šūkių. Dar priiminėjant Seimui naujuosius mokesčių įstatymus „XXI amžius“ eilei ministrų ir Seimo narių išsiuntinėjo savo pasiūlymą didinti esamus PVM tarifus  trimis procentais, t.y. pagrindinis PVM pakiltų iki 21 proc., o lengvatiniai – iki 8 proc. Tada nebūtų taip drastiškai nuskriausti mažas pajamas turintys piliečiai, bedarbiai, pensininkai, nes vaistai, viešasis transportas, laikraščių ir knygų leidyba, kai kurios maisto prekės būtų brangę labai nežymiai – tik 2-3 proc. Deja, Premjeras ir ministrai bei valdančioji dauguma į tai neatsižvelgė.  Be to, priimant drastišką mokesčių didinimą, reikia turėti galvoje tai, kad yra daugybė verslo rūšių, į kurias žiūrėti reikia labai diferencijuotai. Viena verslo sričių atseit yra ir spaudos leidyba – todėl spaudą premjeras sulygino su naftos, dujų, komercijos, automobilinio kuro pardavimo ir kitokiu verslu, apdėdamas tokiais pat dideliais mokesčiais (iš tikrųjų, dėl spaudos specifikos, šie tarifai netgi kelis kartus didesni).

Įdomu, kodėl didžiausias mokesčių smūgis  suduotas būtent spaudai? Ar todėl, kad vienas toks apžvalgininkas, ginantis A. Kubiliaus mokesčių politiką, teigia, jog beveik visa žiniasklaida pavaldi dviems magnatams? Vadinasi, reikia bausti ir kitus? Bet toks premjero sprendimas sunkiai suvokiamas. Jau vien netvarka ir sumaištis, kurią sukūrė naujoji valdžia spaudos prenumeratos srityje, rodo arba visišką neišmanymą, arba piktavališką apsisprendimą visomis priemonėmis klampinti spaudą. Argi galima laukti 100 dienų (taip siūlo kai kurie konservatorių šalininkai), kai tave dusina? Iš asmeninių pokalbių tenka patirti, kad naujosios mokesčių politikos nesupranta ir šią politiką remiantys konservatyviai mąstantys mūsų piliečiai. Jeigu naujoji valdžia nori sutramdyti „dviejų magnatų valdomą žiniasklaidą“, tai ji elgiasi labai kvailai – visiškai pasmaugta bus padorioji spauda (kurios Lietuvoje tikrai nedaug teliko), o „magnatinė“ spauda nedaug nukentės: vietoj, pavyzdžiui, iki šiol gaunamo 100 milijono litų metinio pelno dabar ji turės tenkintis 70 mln. litų. Visai nesuprantama tokia muravjovinė politika prieš lietuvišką spaudą – padidinti kai kuriuos mokesčius keturis kartus, įvesti dar keletą sunkinančių dalykų, finansiškai kenkiančių leidėjams, sutrikdyti prenumeratą, taip dar labiau klampinant spaudą į dugną ir po to dejuoti ar valdiškai teigti, kad spauda yra atseit nusiteikusi  prieš konservatorių valdžią. Kažkodėl dabartinis premjeras, taip energingai ėmęsis „pertvarkyti valstybę“ (aišku, tik didindamas mokesčius), to ryžtingumo neparodė nei prieš 10 metų, nei prieš pusantrų metų, kai į jį kreipdavomės – būdavo arba kapų tyla, arba biurokratiškas atsakymas: „Kreipkitės į...“. Dabar lyg ir paspartėjęs valdžios „rūpestis“ spaudos padėtimi nieko gero neduos.  Viskas vėl kreipiama į Spaudos rėmimo fondą, kurio „palankumo“ politiką mes jau puikiai patyrėme per 12 jo egzistavimo metų – nei „XXI amžius“, nei „Kregždutė“ niekada iš šio valdiško fondo paramos negavo (nei konservatorių valdymo laikais, nei vadinamųjų socialdemokratų valdymo metais). Tokia yra realybė. Jau iš anksto sukuriamos išskirtinės sąlygos: A. Kubilius teigia, kad bus remiama tik kažkokia ypatinga spauda – kultūrinė, regioninė, vietinė spauda. Akivaizdu, ir „XXI amžių“, ir „Kregždutę“ fondas nei prie vienosios spaudos srovių nepriskiria – pasiryžęs tik diskriminuoti.

Daug kas, pažindami dabartinį premjerą iš arčiau, iš šių jo veiksmų, ne be reikalo aiškina, kad tai – žmogus sunkiai tinkantis vesti Vyriausybės politiką. Kur girdėta, kad po mėnesio valdymo būtų toks „netikėtas“ rezultatas – protestai, ašarinės dujos, susirėmimai, guminės kulkos, kraujas. Jeigu dar nepasiekus recesijos Lietuvoje kyla riaušės, kas gi atsitiks, kai recesija realiai pasieks Lietuvą?.. Vykstant tokiai įvykių eigai ir numatant toliau didėsiantį nepasitenkinimą dėl augančios bedarbystės, kainų kilimo, mokesčių nesurinkimo į biudžetą galima manyti, kad yra dvi išeitys: 1) diktatūros įvedimas ir šios apraiškos jau stebimos, nes vyriausybės vadovas duoda nurodymus, dėl kurių gali kilti provokacijų ir dėl kurių sustiprintas laisvų piliečių sekimas (tam ano Seimo paskutinį posėdį buvo priimtas „sekimo“ įstatymas, įteisinantis totalų kiekvieno piliečio sekimą – už tokį įstatymą, beje, balsavo ir tuometinė opozicijos dalis, dabar esanti valdžioje). Diktatūros tendenciją rodo ir tai, kad pirmąją Kubiliaus vyriausybės patvirtinimo dieną jis susitiko su jėgos struktūrų vadovais; 2) masiniai protestai, streikai ir, galų gale, valdžios perėjimas kairiesiems. Šiandieninė įvykių eiga rodo tokias pasekmes. Visuomenei, jos nepasitenkinimui kelti, kai kuriais atvejais netgi dirbtinai vadovauja tik kairieji, o dešinieji, bent didžioji jų dalis, šventai tiki Kubiliaus charizma, tariamai vedančia iš krizės, į kurią esą mus stumia pasaulinė krizė ir kurią, šalia to, sukėlė dar ir kairieji (G. Kirkilas). Galima neabejoti, kad dešinieji, tikėdami A. Kubiliaus charizma ir beatodairiškai pritardami jo „permainoms“ (t.y. mokesčių politikai), visą įvykių eigą perleidžia anarchistiniams sluoksniams ir kairuoliškoms jėgoms ir šitaip privesdami patį A. Kubilių bei dešiniuosius politikus prie politinio kracho.

Tačiau išeitis yra. Tam reikia, kad dešiniųjų pusėje atsirastų sunkią politinę padėtį suprantančių ir jos grėsmę dešiniajai politikai įvertinančių politikų. Deja, šiandien dešinioji politikų pusė yra per silpna tai suprasti, be to, išskaidyta (nepaisant tariamo susivienijimo) ir per daug įtikėjusi A. Kubiliaus charizma. Aišku, lengviau ir paprasčiau teigti, kad šitokios riaušės – tai rusų žvalgybos,  penktosios kolonos, alkoholikų, chuliganų ar padugnių darbas ir... laukti visiško pralaimėjimo. Deja, taip ir daroma. Visa tai rodo, jog dešinieji neturi ne tik ideologų, bet praranda ir savo ideologiją. Kalbėjimas vien apie mokesčius, kalbėjimas apie Kirkilo (ar Brazausko) paliktą tuščią (ar aptuštintą) biudžetą, iš kurio dar net kalėdinėms dovanoms atsirado „paslėptų“ pinigų – nėra ideologija. Jeigu Atgimimo metais vyraujanti, į priekį tautą vedanti ideologija buvo išsilaisvinimo ir nepriklausomybės ideologija, jeigu iki 2004 metų mus vienijo NATO ir ES narystės siekimas (nors kai kurie dešinieji visai teisėtai kėlė ne-narystės ES klausimą) – tokia dešiniųjų ideologija tuomet visiškai patenkino didžiąją tautos dalį. Dabar iš dešiniųjų vadų girdimos kalbos tik apie būtiną mokesčių didinimą, šalį toliau stumiant tik į chaosą ir neieškant jokių kitų išeičių bei nesuprantant tragiškų pasekmių, nesiūlant jokios tautinės, patriotinės idėjos. Tai rodo, kad dešiniesiems šiandien stinga ideologijos. Tada kenčia ir valstybės politika.

Edvardas Šiugžda

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija