Tautos didvyrių idealai nemirtingi
Užgriuvus antrai sovietinei okupacijai, didžioji tautos dalis pakilo į partizaninį karą. Tai buvo nelygi kova, vykusi žiauriomis sąlygomis. Ji užgrūdino didvyrių dvasią ir sustiprino tautos patriotizmą. Mūšyje kritusius partizanus pakeisdavo kiti kovotojai, dažnai net ir moterys.
1953 m. gegužės 30 dieną suėmus partizanų vadą gen. J. Žemaitį-Vytautą, partizaninis karas dar nesibaigė. Tik 1954 m. pavasarį, pablogėjus padėčiai miške, ginkluotųjų pajėgų vadas gen. A. Ramanauskas-Vanagas nutraukė karinius veiksmus, atsisveikindamas su likusiais partizanais: Eikite kur kas galite ir elkitės kaip išmanote.
1988 metais visoje Lietuvoje naujai atgimė patriotinė laisvės kovų dvasia. Kaip Feniksas iš pelenų pakilo Sąjūdis. Jis susiformavo iš Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio idealų.
Šiandien virš mūsų vėl skraido Vanago šešėlis. Jis kviečia suvienyti jėgas ir eiti į priekį su patriotizmo idealų vėliava. Nepakanka tik kovų ir istorinių įvykių vietas pažymėti kukliais ženklais arba paminklais. Reikia, kad Tėvynę gynusių didvyrių vardai būtų įamžinti miesto gatvių, aikščių ir jūrinių laivų pavadinimuose. Partizaninio karo įvykiai ir pati karo pabaiga turi būti ryškiau aprašyta Lietuvos istorijos vadovėliuose.
Kaip jaunosios kartos patriotinio auklėjimo pavyzdys gali pasitarnauti ir derama pagarba partizaninio karo veteranams. Kol jie gyvi, skirkime jiems daugiau dėmesio. Per valstybines šventes raskime deramą vietą tribūnose ir garbės kortežuose bei parado priekyje. Gerbkime savo didvyrius, savo istoriją, mylėkime savo Tėvynę. Tuomet ateities kartos gerbs ir mylės mus, brangins mūsų idealus ir stiprins tautinę savimonę.
Antanas BUNEVIČIUS,
Jūrų kapitonų klubo narys
Kaunas
© 2009 XXI amžius
|