|
Apmąstymai šventėms pasibaigus
Kan. dr. Robertas PUKENIS
(Pabaiga. Pradžia Nr. 5)
Rusijoje tokios laidos kaip mūsų Dviračio žinios nebūtų populiarios ne todėl, kad valdžia jas draustų, bet todėl, kad dauguma žmonių tokios laidos kūrėjus pasmerktų. O Lietuvoje įprasta tyčiotis iš valstybinių institucijų, politikų ir viskas daroma turint tikslą velti, bjauroti, niekinti politikus, patriotus, daug gero padariusius valstybei. (Prisiminkime, kaip buvo pultas prof. V. Landsbergis. Jeigu A. Valinskas būtų sudaręs koaliciją su kairiaisiais, tikrai dabar jo taip nepultų.) Leiskite Seimo Pirmininkui pradėti dirbti, o ne niekinkite jį. Tokių neva humoro laidų rengėjai nori tautoje pasėti nihilizmą, paniekinti ir pačią nepriklausomybės idėją, įteigti, kad mes nesame verti turėti savo Vyriausybę, tad reikia ieškoti tokių, kurie pakviestų iš Rytų patyrusius, labai kompetentingus specialistus į valdžią. Rašykime protesto laiškus Prezidentui, kuris bent jau šioje kadencijoje deramai atstovauja mūsų valstybei. Tai garbingas, žinomas užsienyje žmogus. Kreipkimės į Žurnalistų etikos komisiją, Seimo narius ir pasakykime, kad jau užteks to žiniasklaidos purvo. Reikalaukime, kad laidų kūrėjai laikytųsi politinės kultūros, meilės savo kraštui ir etikos, duotų laiko atsiskleisti politikoje naujiems tautos išrinktiesiems, kad jų laidos keltų žmogų, o ne gniuždytų. Juk demokratiniuose rinkimuose išsirinkome, o jeigu blogai išsirinkome, tai ir jie yra kalti dėl savo bukų laidų. Kuo čia dėtas kunigo rūbas, kad Naujųjų metų sutikimo televizijos laidoje išsidirbinėja, vaidina šokantį kunigą ir vienuolę. Geriau pajuoktų tą kunigą, kuris iš tikrųjų šoka tai būtų asmens kritika, o ne pasišaipymas iš Bažnyčios institucijos ir pasiaukojimą reiškiančio ženklo juodos sutanos. Ar neprireiks ir jiems Dievo? Gaila, kad ir tuos, kurie gyvi būdami niekino tikėjimą, po mirties norima palaidoti su Bažnyčia. Tegul paskutinė procesija nueina tuo taku, kuriuo vaikščiojo gyvas. Melstis galime ir privalome už kiekvieną, bet be iškilmingų laidotuvių. Tegul būna gražios, ramios mūsų gyvenimo dienos, tada ir paskutinis žingsnis nebus toks klaikus. Juk visi sugrįšime į Viešpaties namus. Po trumpos gyvenimo kelionės stosime pas jį atsiskaityti. Jeigu mylėjome Dievą ir artimą, tai ir apgaubs amžina sielos palaima, o jeigu ne laukia skaistykla arba pragaras. Kad ir kur dabar eitum, visas gyvenimas kaip pragaras aplinkui, tai ir tenai patirsime negęstančias amžinas kančias bei sielvartą, kad negalime matyti Dievo veido. Taip į šventės foną savaime įsiveržia gedulingas varpo dūžis. Ir kiekvienais metais vis stipriau. Todėl dalis žmonių šaukia, geria, šaudo, kad nutildytų savyje artėjančios paskutinės kelionės žingsnius. Tad geriau skubėkime gyventi. Protingai, santūriai, kad prailgintume žemiškas dienas. Seneka sakė, kad geriau gyvenimas tebūnie matuojamas poelgiais, o ne laiko vienetais.
Tokia ir yra gyvenimo didi prasmė: išeinant į amžinybę palikti Tėvynę laimingesnę ir gražesnę. O pasiekus didį tikslą, tarsi kalno viršūnę, atsiveria dangaus palaiminta begalybė. Deja, kad ir kokie esame laimingi, laimė trunka trumpai. Paklauskime garsiausių aktorių, gavusių įvairias premijas, apdovanojimus, ką jie jaučia tokiomis valandėlėmis. Ne vienas pasakys, kad norėtų, jog tai tęstųsi amžinai... O kaip grožio karalienės jaudinasi, kad kasmet jų grožis vysta... Taigi ne čia yra tikroji laimė.
Menas yra įjungti, patraukti kuo daugiau žmonių į tautos orbitą, kad mes visi kurtume valstybę demokratinę ir humanišką, ne biurokratinę, o sujungtą stipriais socialinės apsaugos pagrindais, branginančią kiekvieną žmogų ir šaukiančią sugrįžti lietuvius į Tėvynę. Svarbu išskleisti tautos egzistencinę būtį ekonomikoje, kultūroje ir tikėjime, parodyti savo fenomeną tokį, kokį lietuviai visose srityse sukūrė prieškario Lietuvoje 19181940 metais. Dažnas studentas tada galvodavo, kuo jis bus naudingas savo šaliai. O dabar labiausiai ir trūksta tokio idealizmo. Žinoma, gyvenime reikia duonos, pastogės, poezijos, kompiuterio... Be būtinų materialinių gėrybių irgi laimės nebus. Tačiau buitis, gerovė negali užmušti Dievo ilgesio kaip mūsų kasdieninės duonos.
Laimę kiekvienas bando suprasti įvairiai, bet bėgant metams ir bręstant žmogaus vidiniam pasauliui, jis laimę pradeda suvokti kitaip, pagal minėtus kriterijus. Juk kiekvienas krikščionis žino, kad Naujieji metai ne tik civilinių metų pradžia, bet ir Marijos, Dievo Motinos, šventė, nes visą laiką dėmesys būdavo gimusiam Kristui. O tą dieną liturgijoje prisimename Mariją, tik jai skamba Ave, Maria.
Taip pat minime Jėzaus vardines: Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose (Lk 2, 21). Dievo Sūnus, vardu Jėzus (hebrajiškai reiškia Jėšua, lot. Salvator mundi pasaulio gelbėtojas, tai tas, kuris nurodo būdus, kaip pasiekti laimę), paskelbė naujo pasaulio konstituciją Palaiminimų kalne: Palaiminti romieji, palaiminti alkstantys ir trokštantys teisingumo... Palaiminti tyraširdžiai... Palaiminti taikdariai... (Mt 5, 38). Kiekvienas žmogus, nesvarbu koks jo išsilavinimas, tauta, rasė, savo širdyje gali puoselėti šiuos aštuonis laimės žiedus, statyti tiltą tarp tautų arba nutiesti taką tarp nesusikalbančių žmonių. Todėl Naujųjų metų diena yra taikos diena. Taika yra pirmoji mūsų laimės sąlyga. Visi Romoje esantys kitų valstybių diplomatai ir Italijos aukščiausi valdžios žmonės susirenka į Siksto koplyčią arba Pauliaus VI konferencijų salę pasiklausyti Popiežiaus taikos programos. Vyriausioji Bažnyčios galva ir drauge populiariausias žemėje žmogus kalba apie tuos karštuosius taškus, kurie gali sukelti globalinius konfliktus, kuriuose labiausiai kenčia mažos tautos, žūsta civiliai. Taigi žmogaus taika su Dievu įgalina jį patį taikiai gyventi su kaimynu ir tautą su tauta.
Laimės nėra šalia Dievo. Laimę reikia išsikovoti, susikurti. Nors mes tai žinome, bet vėl nutolstame, suklystame. Prisimenu vieną posmelį iš vaikystės: Liejas ašaros mūsų veidais, miršta laimė šios žemės maža, skausmas skrodžia ugniniais žaibais, vien todėl, kad Tavęs nebėra. Autorius tvirtina, kad žmogaus širdyje nebeliko vietos aukštesniam protui, sąžinei. O Kristus tebegyvena pasaulyje ir tebeveikia istorijoje. Ir dabar vieni jo ieško pagarbinti, o kiti iš jo pasityčioti arba, kaip Erodas, jį nužudyti. Istorija tęsiasi.
Ir jau atėjo trys karaliai iš tolimos persų šalies pasveikinti gimusio Kristaus. Su šia švente baigiamas kalėdinis laikotarpis. O karalaite, ar padovanojai savo širdies svajas Betliejaus Kristui? Su Mindaugo karaliaus krikštu ir tu tapai karališka. Nors turėjome tik vieną karalių, jau užtenka to, kad suvoktume Lietuvos istorijos neatskiriamą sąsają su kryžiumi. Lietuva buvo stipriausia ir turtingiausia, laimingiausia, kada ėjo su Kristumi.
Jau tiek metų mes kopiame drauge į Gedimino kalną... ir pagaliau išvydome laisvės rytą. Vėl atėjo Naujieji Laisvės metai, tapdami senais. Ir rytoj vėl bus nauja diena. O mes priklausome tik dienai, bet ne nakčiai. Dar degs laimės žara, kai visa Tauta susirinks prie Viešpaties altoriaus ir mes pakelsim pakylėjimo tostą už sienų kvadratus, už durų kvadratus, kad mūsų laisvės rytmetis būtų šviesus. Taip norėčiau ramybės pabučiavimu paliesti tave: kalvas ir laukus ir ošt mišku. Tyliai tau vienai sušnabždėsiu: mažyte, būk laiminga, darbais užauk į didelę galingą tautą.
Aš pabandžiau atskleisti tikrosios laimės raktą. Tu irgi pabandyk. Ne viskas ir man išeidavo gerai, bet Kristus atleidžia, kaip atleido latrui iš dešinės, Marijai Magdalenai, Petrui. Tik mylėki iš širdies. Aš dar tebegirdžiu savo sieloje tavo balsą: sek mane.
P.S. Panevėžiečiai turbūt prisimena atmintinai kai kurias mano frazes. O kur Jono Pauliaus II Santarvės rūmai? Jūs privalote žinoti viską. Duosiu ataskaitą kitą kartą. Bijau, kad redaktorius nesutrumpintų šio mano teksto JUMS.
© 2009 XXI amžius
|