Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Vinco Kudirkos Lietuva

Vilius BRAŽĖNAS

Tautos žadintojo Vinco Kudirkos jubiliejų gruodžio 30-ąją paminėjau Stasio Vainiūno namuose Vilniuje. Tik po to prisiminiau, jog jau esu dalyvavęs viename jo minėjime prieš 65 metus. Tai buvo Vokietijos okupacijos metais, todėl minėjimas vyko literatūros vakaro priedangoje, buvo pasirinkta nekalta tema – „Lietuvių humoras – nuo Kudirkos iki šiandien“. Okupantui kandus Kudirkos humoras tiko ir tada. 1943 metais tauta gyveno prislopintos vilties nuotaikoje. Buvo aišku, kad Vokietija pralaimi karą. Amerikai į jį įsikišus ir su Anglija paskelbus Atlanto Chartą apie tautų apsisprendimo teisę, buvo „aišku“, kad  sovietų okupacijos nebus. Tada nežinojome apie nusikaltėlišką globalistų melą ir laisvės išdavystę.

Tada V. Kudirkos humoro kūrinius skaitė dramos aktoriai. To meto humorui atstovavo bene trys feljetonistai, tarp jų ir plačiai skaitomas „Bražvilius“. Vadinasi, tada V. Kudirką pagerbiau kaip kultūrininkas.

Laikai keičiasi, tad dalyvavimas V. Kudirkos minėjime Vilniuje man buvo lyg grįžimas „atgal į kultūrą“, į koncertų, literatūros vakarų, meno žvaigždyno dienas. Namų vadovo muzikologo Vaclovo Juodpusio buvau pristatytas kaip „visuomenės veikėjas ir dainininkas“. Kaip toksai atsistojau prieš kultūrinės planetos „gyventojus“.

Komunizmo esmę pažįstančiam istorijos stebėtojui dalinai galima įsijausti į dvasinę kančią melo kultuvėje, tačiau V. Kudirkos laikus atstatyti šių dienų mąstytojui gal būtų įmanoma, jei jis būtų genijus, turintis tiesioginį ryšį su mąstysenos kūrėju – Dievu. Kudirkos laikų inteligentai, kiek jų ir tebuvo, galėjo tautą šviesti tik prasiveržę pro storą lietuvių tautos lenkinimo, rusinimo ir prievartinio temdymo plutą savomis stipriomis misionieriškomis jėgomis. Jie juk neturėjo atramos į kad ir vos 22-jų metų savivaldą su tautiniu jaunimo auklėjimu. Tokią atramą  lietuviai inteligentai turėjo šviesdami tautą pasipriešinimui sovietinių ir nacinių okupacijų laikais.

Tad belieka stebėtis ir didžiuotis iš 120 metų carų Rusijos priespaudos pakilusiais V. Kudirkos dienų mūsų tautos inteligentais ir net beraščiais kovingos dvasios kaimiečiais. Tada jie neturėjo nei patriotizmo atramos, nei grįžimo „atgal į kultūrą“ prabangos, ką turi šių dienų bendražygiai įvairiuose tautinės kovos frontuose. Dabar ir „kultūros planetos piliečiai“ savo sparnus platokai skleidžia. Prieš renginį turėjau laiko Vainiūno namuose pasižvalgyti. Akis patraukė V. Juodpusio knygos: „Čiurlionio ansamblis 1949–1991“, „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai“ ir savotiškas „2008-ųjų metų kalendorius“, kiekvieną metų dieną paminintis muzikinius įvykius. Taigi, muzikologas V. Juodpusis yra ir rašytojas. Tokie „keleriopi“ yra ir daugelis kitų mano sutiktų „Lietuvai gyvų“ veikėjų. Tad talentų „lobių skrynią“ užtiksime pasekę į jo „lobių salą“ kiekvieną profesijos ar kūrybos ir net politikos „piratą“.  

Akivaizdu, jog nežiūrint daugiamečio dvasinio prievartavimo ir šiandien V. Kudirkos Lietuva yra didžiulė talento lobių sala pasaulio dvasinėje jūroje. Tik tolygiai akivaizdu, kad per mažai įvairių sričių talentingųjų siekia kaip pastarasis atlikti tautos švietėjų pareigą.  Paskaitų kelionėse po Ameriką klausytojams primindavau Tomo Džefersono įspėjimą: „Jei tauta tikisi būti neapsišvietusia („ignorant“) ir laisva, tikisi to, ko niekad nėra buvę ir nebus“. Tai tinka ir mums šiandien. Apdovanotieji žinių šviesa turi būti švyturiais, skleidžiančiais tautinę, patriotinę, religinę, pilietinę, kultūrinę, pareigos šviesą, nurodančiais saugų kelią į laisvės uostą tamsoje paklydusiems dvasiniams jūreiviams.

Tam mus įpareigoja vien tik Lietuvos himno žodžiai, kurie yra V. Kudirkos Tautinis Dekalogas. Veik kiekviename sakinyje yra įpareigojimas „Lietuvai Tėvynei“ – „Didvyrių žemei“, dirbti, kad joje būta „ir tiesa, ir šviesa“. Tėvynės vaikams („Tavo vaikai“) nurodoma, kokiais „takais“ eiti, būti „saulėmis“, kurios „tamsumus prašalina“. Nė vienos užuominos, jog tai nėra Himną giedančių patriotų, o kieno nors kito įvykdysiančio patrioto pareiga. Aiškiau negali būti.

Deja, tai galioja ir laikinai „atgal į kultūrą“ grįžusiems „visuomenės veikėjams“ ar kaip kitaip jie vadinasi. V. Kudirka savo pavyzdžiu tokiems sako: neužsibūk kultūroje. Gali pasmuikuoti, gali eiles parašyti ar muzikos veikalą sukurti, gali ir privalai savo profesinį darbą gerai atlikti, bet to negana. Virš visa to svarbiausia – rask būdų atlikti pareigą Lietuvai ir jos vaikams, kad neišeitum „be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs“.

© 2009 „XXI amžius“