|
Ar vėl atgimsime?..
Petras KATINAS
Filosofas Vytautas Radžvilas pareiškė, kad 2009-ji metai bus visokių krizių, politinių batalijų ir netvarkos metai. V. Radžvilo žodžiais, Lietuvoje jau susiformavo oligarchinė, klasinė, su kriminaliniais elementais susijusi santvarka. Anot filosofo, bus labai nemenka politinė įtampa. Į klausimą, ar Lietuvos žmonės vėl susitelktų kaip 1991 m. sausio 13 dieną, V. Radžvilas atsakė, kad pirmiausia, iškilus pavojui, Lietuvos valstybę stotų ginti paprasti Lietuvos žmonės, o ne valdžioje sėdintys biurokratai, kurie faktiškai griauna valstybingumo pagrindus. Todėl valdžios laikysena yra pati amoraliausia. Jis atkreipė dėmesį, kad ir pokario rezistencijoje partizanais buvo paprasti kaimo berneliai, o ne buvusios Lietuvos elito atstovai tokių beveik nebuvo. Žinoma, pasitraukę į Vakarus nuo bolševikinio siaubo, mūsų emigrantai padarė nepaprastai daug keldami pasauliui Lietuvos laisvės bylą. Daugelis pasitraukdami naiviai tikėjo, kad pasitraukia laikinai, praeis du trys mėnesiai, daugiausia pusmetis, ateis anglai ar amerikonai ir palikusieji savo gimtus namus grįš į tėvų žemę. Bet nemažai buvo ir įžvalgesnių. Pavyzdžiui, poetas Stasys Santvaras savo laiške literatūros mokslininkui ir kritikui V. Kubiliui jau Atgimimo įkarštyje (1989 m. gruodžio 2 d.) rašė: Aš galvojau bus gerai, bus labai gerai, jei namo grįšime lazdom pasiramsčiuodami. Reikia padėkoti mūsų pokario išeiviams ne tik už tai, kad jie klibino Vašingtono ir kitų Vakarų sostinių politikų duris, keldami Lietuvos nepriklausomybės, neteisėtos okupacijos klausimus. Tai jie sukūrė egzodo literatūrą, išlaikė ir puoselėjo ją 50 metų. O svarbiausia tokią literatūrą ir lietuvišką kultūrą, istoriją puoselėjo ne tik Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Stasys Santvaras, Aistis, bet ir daugelis kitų. Net jau Amerikoje gimę ir augę teberašo, kuria, neapsieina be lietuvių literatūros ir istorijos, sielvartauja dėl mūsų tarpusavio rietenų, sustabarėjimo, parsidavimo aukso veršiui. Pagaliau, kuris gi iš mūsų dabartinių poetų galėtų parašyti tokį eilėraštį, kokį 1939 metais parašė būsimas poetas, dar Kėdainių gimnazistas Henrikas Nagys?
Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis,
Dangus net žvaigždėmis jose paskendo.
Ir jis žiūrėjo, kaip motinos ir tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiniais, nes naktis
Buvo šalta ir didelė:
Joje sutilpo bokštai miegančiais varpais
Ir aukštos trapios palmės,
Sutikusios atjojančių kareivių eiseną,
Ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno
Padėjęs nešė dangumi.
Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet vaiko akys buvo dar didesnės
Ir tokios naktys kaip žuvis gelmėn
Jose paskęsta.
Didžioji naktis
Neteko skaityti per visą gyvenimą gražesnio ir prasmingesnio eilėraščio. Ir tai buvo parašyta gimnazisto! O Kazys Bradūnas savo Vakaro maldoj rašo:
Kai vakaro maldoj prašau kasdienės duonos,
Užlieja sielą man javų laukai,
Rodos, einu, einu alsuojančiais dirvonais,
Po kojų sklaidosi pavasario rūkai.
Atleiski, Viešpatie, kad šitą pilką taką,
Kad žemę taip svaiginančiai myliu,
Ir kad širdis tau šitiek tepasakius
Pavirto vėl arimų grumsteliu.
Dabar visokie popsininkai, dainuojantys pagal fonogramas, skelbiasi esantys kultūros veikėjais! Bet nebandyk tokių paprašyti sumokėti mokesčius nuo gaunamų didžiulių pajamų. Tuoj pasigirsta aimanos, kad valdžia griauna kultūrą. O vienas toks popsininkas, turintis smuklę net Karibų jūros saloje, grūmoja ateisiąs protestuoti su plyta... Ir kaipgi neis, jeigu šis kultūros veikėjas turės mokėti mokesčius nuo savo milijonų, kuriuos uždirbo iš naivaus apkvailinto jaunimėlio. Deja, tokį patį darbą dabar atlieka Seime sutūpę popsininkai. Ir dar nežinia, kas labiau visuomenę, o ypač jaunimą, padarė abejingu didžiausioms vertybėms. Ar okupacijos metų palikimas, geriausių ir talentingiausių Lietuvos žmonių sunaikinimas, ar apsukrių verteivų, tapusių visokiais prodiuseriais, į galvas per televizijos kanalus kemšamas bjaurus niekalas, kuriuo tyčiojamasi iš visko, kas šventa?
Sprendžiant iš įvairių apklausų, nerimą kelia tai, jog daugeliui jaunų žmonių labiausiai rūpi tik pigios pramogos, šėlimai . O juk pavojus iš didžiojo kaimyno niekur nedingo. Pirmi Naujųjų metų dienų įvykiai, kai Maskva užsuko dujų čiaupus Europai, rodo, kad šį kartą Kremlius gali parklupdyti ir be tankų ar Pskovo desantininkų. Guodžia tik tai, kad tankais aptukusi Europa pagaliau pradeda atsipeikėti. Nuolankaus Berlyno, Romos, Paryžiaus ar Madrido linkčiojimo Kremliaus šeimininkams rezultatas buvo atvirkštinis nei tikėtasi. Gal pagaliau ir mūsų Rusijos mylėtojai atsikvošės, nustos pūsti nesąmones, jog tik glaudūs santykiai su Maskva ištrauks Lietuvą iš krizės. Jiems visai nesvarbu, kad patys atidavė visą Lietuvos ūkį į Gazprom nasrus.
Belieka pasiguosti, kad pagaliau atsigausime, vėl tapsime tokie, kaip tada Sausio 13-ąją. Gal galų gale susiformuos pilietinė visuomenė, kuriai atsirasti neleidžia buvusių partinių nomenklatūrininkų abejingumas.
© 2009 XXI amžius
|