|
Vardan tos Lietuvos
Nors dar keli dešimtmečiai buvo likę iki 1918 m. vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo, tačiau 1863 metais vieno iš garsiausių sukilimo prieš Rusijos imperijos okupaciją vadovų - kun. Antano Mackevičiaus kalėjime parašyti žodžiai (prieš jį nužudant) yra neužmirštami ir kupini herojiškos aukos dvasios įkvėpimo: Lietuvių tauta darbšti, sąžininga, religinga, todėl ji verta mano gyvybės. Aš laukiu tartum atpildo savo tautos laisvės.
Jo didvyriško gyvenimo kovos už laisvę pavyzdys tai neįkainuojamas įnašas ne tik į mūsų valstybės nepriklausomybės pripažinimą 1920 m. liepos 12 d. pasirašytoje taikos sutartyje su Rusija, bet šio dvasininko bei visų kitų minėto sukilimo dalyvių ir, be abejo, pokario partizanų, padėjusių galvas dėl Tėvynės laisvės, ir daugybės ištremtų į Sibirą tėvynainių auka turi būti dažniau (per žiniasklaidos priemones, mokyklose ir šeimose) primenama ypač mūsų vaikams ir jaunimui.
Jei Lietuvos svarbiausi istorijos įvykiai būtų plačiau skelbiami ir aptariami, pavyzdžiui, į mokyklas, dažniau pasikviečiant Kovo 11-osios signatarus, Sąjūdžio dalyvius ir tuos visuomenės veikėjus, kurie susitikimuose su moksleiviais bei pedagogais dalytųsi turtinga asmenine patirtimi ir vertingomis įžvalgomis, tuomet, tikėtina, jog net ir didesnę jaunosios kartos dalį pavyktų labiau paskatinti domėtis tokiu brangiu mūsų šalies istoriniu paveldu.
Nors dabar daugėja ekonominių ir finansinių sunkumų, bet gyvename laisvame krašte. Šiuo metu mums didžiausią pavojų kelia vidiniai žmonių (ypač kai kurių valdžioje esančių) susipriešinimai ir kaip aštunkojis išsikerojęs egoizmas. Tai blogi ženklai, liudijantys, jog daugeliui labai trūksta tikėjimo bei pasitikėjimo gyvuoju Dievu. Dėl to vis labiau ignoruojama Dekalogo konstitucija. Tačiau būtent dešimt Dievo įsakymų laikymasis yra toji šaka, ant kurios visi sėdime. Jei suduš moralės pamatai, tada lūš toji šaka...
Dievas mums dovanojo Lietuvą. Todėl visi, kurie myli savo Tėvynę, negali nemylėti Jo. Vardan tautos gerovės, Viešpačiui laiminant, dar uoliau melskimės ir darbuokimės, ir tada ateis diena, kai bus įveikta pagrindinė mūsų krizė netikėjimo Dievu.
Taigi tik kai giliau tikėdami vieni su kitais didesnėje artimo meilėje sąžiningiau gyvensime, tuomet Viešpačiui labiau patiksime ir būsime verti, kad Jis visas negandas nuo mūsų Šalies tolintų ir mus visus savo mylinčioje Širdyje saugotų.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|