Atnaujintas 2009 m. vasario 13 d.
Nr. 13
(1705)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Tauragės dekanate

Tikėjimo tiltai

Rekolekcijų dalyviai prie Lurdo grotos

NEMAKŠČIAI. Prieš šv. Kalėdas parapijoje vyko iškilmingos kalėdinės rekolekcijos, į kurias parapijos klebonas kun. Stasys Šlepavičius pakvietė Kaltinėnų, Stulgių, Viduklės ir Girkalnio klebonus kunigus Narsutį Petriką, Vytautą Joną Butkų, Albertą Stanulį ir Raseinių dekaną Juozą Kaknevičių. Šv. Mišiose dalyvavo Nemakščių Martyno Mažvydo vidurinės mokyklos bendruomenė, vaikų darželis bei visi parapijiečiai, kurie išgirdo klebono raginimą trumpam sustoti ir ateiti pabendrauti su Dievu.

Kaltinėnų klebonas kun. N. Petrikas homilijoje pabrėžė, kad Advento laikotarpis ir šv. Kalėdos yra metas, kai suvokiame, kad prie kiekvieno žmogaus reikia artintis meilės kupina širdimi ir į artimą reikia žvelgti kaip į tobulą Dievo paveikslą. Kunigas ragino tikinčiuosius nutiesti tiltą ne nuo vieno iki kito upės kranto, o nuo vienos iki kitos žmogaus širdies. Tikinčiam žmogui pasiekti savo artimo širdį yra lengviausia, nes prie savo artimo jis tiesia tikėjimo tiltą, o meilės tiltų tarp žmonių statytojas yra Dievas, kuriam mes esame pakviesti padėti. Kartais žmonės pajunta, kad tiltai įtrūksta, nes juos silpnina susvyravęs tikėjimas Dievu ir žmogumi, nesugebėjimas atsispirti blogiui. Kartais ir vienas piktas žodis sugriauna tai, kas buvo kuriama ištisus metus. Tą dieną vykusios rekolekcijos kiekvienam priminė, kad mes esame pajėgūs Dievo gyvenimui, tik reikia leisti Dievui stovėti šalia.

Galima teigti, kad Nemakščių parapijos bendruomenėje sustiprėjo ryšys su Dievu ir Dievo Motina bei tapome truputį šiltesni vienas kitam. Baigiantis šv. Mišioms klebonas kun. S. Šlepavičius pakvietė visus iškilminga procesija nueiti prie Lurdo grotos pasimelsti Švč. Mergelei Marijai ir šv. Bernadetai, nes jau tampa tradicija įvairiomis progomis ateiti susikaupti bei uždegti žvakutę prie Lurdo Marijos kojų.

Lapkričio mėnesį šventindami Lurdo grotą išgyvenome nenusakomą bendrystės jausmą ir jau turėjome progos įsitikinti, kad šis pojūtis nebuvo atsitiktinis ar vienkartinis. Lapkričio pabaigoje minėjome šv. Ceciliją, nes ši šventoji yra bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja. Tą dieną po šv. Mišių klebono pakviesti rinkomės į vakaronę, skirtą pagerbti mūsų choristus ir žmones, prisidėjusius prie Lurdo statybos. Pažvelgę vienas kitam į akis supratome, jog vėl mus aplankė jausmas, kad pajėgiame būti artimi. Vakaronę užbaigėme Mariją garbinančia giesme Lurde. Kitą dieną atvira širdimi rinkomės į šv. Mišias, skirtas pagerbti mūsų „pročkelę“ Julytę Butkienę jos jubiliejaus proga. Pročkelė Julytė iš tiesų buvo verta kiekvieno jai ištarto nuoširdaus sveikinimo ar padėkos žodžio, nes ji šios pagarbos nusipelnė savo darbštumu ir nuolankia tarnyste Dievui, Bažnyčiai ir joje besimeldžiantiems žmonėms.

Taigi, rekolekcijos tapo diena, kai galėjome sugrįžti į save, į savo bendruomenę, apmąstyti savo metus, kuriuos nugyvenome palaiminti dieviškos rankos, kurdami materialines ir dvasines vertybes bei mylėdami vieni kitus. Rekolekcijos tapo tiltu, kuris vedė į jaukų šv. Kūčių vakarą ir džiaugsmingą šv. Kalėdų rytą. Per šv. Kūčių Mišias per tikėjimo tiltą susijungė mūsų didingos naujosios bažnyčios dvasia su senosios, kurioje dabar stovi Lurdas. Iškilus naujajai bažnyčiai nykstančios senosios bažnytėlės vaizdas sužadindavo liūdnas mintis, tačiau parapijos klebono kun. S. Šlepavičiaus iniciatyva pastatytas Lurdas nepaprastai atgaivino šią vietą. Įstabiausias momentas buvo šv. Kūčių Mišių užbaigimas Lurdo grotoje, kai klebonas užgiedojo giesmę „Sveikas, Jėzau gimusis“ ir suklupo prie Lurdo grotoje įrengto Betliejaus. Vyresniosios kartos žmonės sakė, kad mūsų klebonas Dievo rankos vedamas net suklupo pagarbinti Kūdikėlį Jėzų tokiu pat judesiu, kaip jie buvo įpratę matyti anuomet Jėzų garbinusius senosios bažnytėlės kunigus. Tai buvo akimirka, kada ištirpo ribos tarp šių dviejų vietų ir susidarė viena sakralinė erdvė, kurioje gimsta ir auga dvasiniai dalykai.     

Daiva Visockienė,
pastoracinės tarybos valdybos narė

Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija