Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Prisimenant bendražygį ir bendramintį

Prieš savaitę Senavos kapinėse (Kaune, Aleksote) amžinojo poilsio atgulė Šarūnas Boruta

Šarūnas Boruta

Atsimenu, mielas Šarūnai, kai rinkdavomės pas Tave ir Danutę, tada dar jaunavedžius, į Ožeškienės gatvėje jūsų kambarėlį. Prieš tai mes, jaunieji Eucharistijos bičiuliai (taip tada vadinosi po Lietuvą paplitęs katalikiškas sąjūdis, puoselėjęs krikščioniškas vertybes), rinkdavomės Šančiuose į vieną mūsų bičiulių nuomojamą kambarėlį, kur mūsų dvasiniam ugdymui labai svarbius ir reikšmingus dalykus pasakojo Gemutė (taip tada mes vadinome s. Jadvygą Gemą Stanelytę, supažindinančią mus, kaip ir kitus būrelio narius, su katalikiška pasaulėžiūra, filosofija, idėjomis; būtent tada ir aš pats asmeniškai atradau mūsų didįjį filosofą Antaną Maceiną). Vienas maloniausių tame nedideliame būrelyje buvo Šarūnas Boruta. Eucharistijos bičiulių būrelio narių lankymasis Šančiuose netruko atkreipti KGB seklių dėmesį – bet koks susibūrimas tada buvo atidžiai stebimas, o ypač jeigu jis būdavo tautiškas ar krikščioniškas. Be to, vienas kitas iš mūsų jau pradėjome skaityti pogrindžio leidinius ir dalydavomės jais. Netrukus, pasikeitus sąlygoms, ten rinktis jau nebegalėjome, ir tada savo kambarėlyje Ožeškienės gatvėje mus ir priglaudė Šarūnas su Danute. Kalbėjomės Tėvynės istorijos, pagarbos jos kultūrai, žygių po Lietuvą klausimais. Šarūnas su Danute, kiti būrelio nariai rodydavo nuotraukas iš žygių po Lietuvą – mat, kaip pasirodė, Šarūnas tuo laiku buvo vienas ir susikūrusio žygeivių judėjimo vadovas. Mes, žalias jaunimėlis, tada dar nebuvome perpratę tų šlykščių psichologinių atakų, kurias prieš visus besiburiančius lietuvius naudojo provokacijoms patyrę KGB specai. Tad netrukus ir mes pakliuvome ant gudriai suregztos provokacijos: aktyviai mus sekęs KGB agentas, turėjęs visų mūsų, jaunų vaikinų ir merginų, pasitikėjimą, pasiūlė pasirašyti po atvežtu iš Vilniaus tekstu, ginančiu akademiką Sacharovą. (Dabar tas provokatorius-agentas yra vienos vidurinės mokyklos direktorius, labai gerbiamas žmogus.) „Pasirašymą“ jis organizavo labai įdomiai – rašytis iš tiesų nereikėjo, užteko pasisakyti pavardes. Mes, nepatyrę „žiopliukai“, taip ir padarėme. O gal po metų ar kitų, kai mane iš darbo moksliniame tiriamajame institute labai „iškilmingai“ į savo „rūmus“ atsivežė KGB tardytojas – „kuratorius“, pirmoji pavardė, kurią jis ir kitas saugumietis ištarė, klausdamas ar pažįstu, buvo Borutos, gyvenančio Ožeškienės gatvėje. Tada sakiau: nepažįstu jokio Borutos, pažįstu tik Šarūną, bet nežinau ar tai tas pats, apie kurį jūs įkyriai teiraujatės; taip, pas Šarūną buvau kartą ar du užėjęs kavos išgerti, o apie ką kalbėjomės – tai mūsų reikalas. Saugumiečiai tada, pamenu, pradėjo teirautis apie pasirašytą dokumentą, bet aš „neprisiminiau“, juo labiau kad mano, kaip ir kitų, tikro parašo ten nebuvo. Aišku, saugumiečius tuo neįtikinsi, jie žinojo mūsų, „pasirašiusiųjų“, pavardes, ir jiems buvo „didelis laimėjimas“ atskleisti naują „antitarybininkų“ grupuotę. Be abejo, kagėbistai tada įkyriai reikalavo pasakoti ir apie Jadvygos Stanelytės, mūsų gerosios Gemutės, darbus – jiems ji atrodė esanti didžiausia sovietinės santvarkos griovėja. Teko įvairiai paneigti, kad tokios nežinau, nes išties tada mūsų Gemutės pavardės irgi nežinojau – tai palengvino man gynimąsi.

Apie 1979–1982 metus rinkdavomės pas Šarūno tėvelius, tada gyvenusius gražioje vietoje Kauno apylinkėse netoli Rokų gyvenvietės esančiame Ražiškių kaime. Tie susitikimai visada vykdavo savaitę iki Velykų ir Kalėdų švenčių. Tuomet mums, nedideliam 12–16 jaunuolių būreliui, prieššventines rekolekcijas ir apmąstymus pravesdavo Šarūno vyresnysis brolis Jonas, kuris tada jau rengėsi tapti kunigu, mokėsi nelegalioje kunigų seminarijoje. Bet mes apie tai nežinojome – tai buvo paslaptis mums, jauniesiems. Po ilgokų teologinių, filosofinių, kažkiek ir politinių Šarūno brolio pasakojimų mus, gerokai praalkusius, skaniais sumuštiniais ir arbata pavaišindavo Šarūno ir būsimo kunigo (dabar – vyskupo) Jono tėveliai. Tai buvo tylūs, kuklūs žmonės, Lietuvos patriotai, jau užauginę keturis vaikus. Tėvas Jonas buvo patyręs visas sovietinio pragaro kančias – prieš 40 metų (galbūt irgi panašaus provokatoriaus dėka) iššifravus jo vadovaujamą antisovietinę organizaciją, jis buvo suimtas, nuteistas ir ilgus metus kalėjo Rusijos lageriuose. Ne mažiau iškentėti teko ir Šarūno mamai Zinaidai, tada likusiai su trimis vaikais, aišku, sekamai ir persekiojamai. Gal todėl ji anksti susirgo vėžiu ir išėjo pas gerąjį Viešpatį, ir mes, pažinoję ją iš tų tylių patarnavimų, jau vėliau sužinoję apgailėjome jos netektį. O jos tylusis gyvenimo draugas, netekęs jos, sulaukė nepriklausomybės.

Ir dar vieną įvykį, susiejusį mus su Šarūnu, atgaminu iš atminties. Tai buvo 1986 metai, kai visu nuožmumu Lietuvoje (taip pat ir Maskvoje tarp disidentų) dar darbavosi žiaurusis KGB. Man, jau įgijusiam šiokios tokios antisovietinio pasipriešinimo patirties, pavyko ne tik platinti leidžiamą nelegalią spaudą, bet ir dauginti kai kuriuos jos pavyzdžius. Kasdien su žmona Livija per savo rankas praleisdavome glėbius padaugintos literatūros, kurią tekdavo tą pačią dieną atiduoti „užsakovams“ – kitaip rizikavai būti susektas ir nubaustas. Ir štai 1986 metų gegužės 22-oji. Apie 7 val. ryto į mūsų butą įsiveržia septyni kagėbistai (vieno jų brolis dar neseniai vadovavo ministerijai!) ir atlieka kruopščiausią kratą – ieško „antisovietinės“ literatūros, kad pagal surastus įkalčius sudarytų bylą. Bet aš jaučiausi palyginti ramiai, mat džiaugiausi, kad tik vakar iš mūsų buto Šarūnas buvo pasiėmęs savo užsakymą – keletą prieškarinės jėzuitų istorijos kopijų, kurias man padarė žmogus, dirbęs su kopijavimo aparatu. Džiaugiausi todėl, kad pagal susitarimą Šarūnas tą knygą turėjo ateiti pasiimti kratos dieną, o jis, laimei, pasiėmė diena anksčiau – ir taip nežinodamas išgelbėjo mane nuo didelių nemalonumų. Juk bute rastos penkios kopijos tais laikais jau būtų rimtas įkaltis prieš mane, dėl tam tikrų aplinkybių galėjęs grėsti netgi laisvės atėmimu. Beje, kaip tada žinojau (ir atsimenu iki dabar), Šarūnas buvo lyg tarp kitko pasakęs, kad tas knygos kopijas padaryti užsakė jo brolis Jonas, būsimasis kunigas. Ir, kaip minėjau, man tikrai pasisekė – kopijų bute nebuvo, tad beveik jokių rimtų įkalčių namuose nėra. Gal Šarūnas ir neteikė didelės reikšmės tokiam dalykui (be to, ir nepamenu, kada jam pasakiau apie kratą – kurį laiką mes negalėjome susitikti, nes sekė), bet tas jo atsitiktinis atėjimas anksčiau (neabejoju, tai buvo Dievo duotas stebuklas) leido man išlikti laisvėje ir toliau sėkmingai ilgus metus darbuotis.

Borutų sodyba Rokų pakraštyje suteikė mums, jauniems Eucharistijos bičiuliams, istorijos mylėtojams ir troškusiems krikščioniškos pasaulėžiūros, dvasinį prieglobstį. Vėliau, o ir tada rinkdavomės įvairiais tikslais: paskaitoms krikščioniška tematika, Lietuvos istorijos klausimais, pusiau legalioms vakaronėms, žygiams po Lietuvą, etnografinėms šventėms. Visų šių susitikimų aktyviausias dalyvis būdavo Šarūnas su žmona Danute. Tada dar nelabai žinojau apie tą didelį darbą, kurį Šarūnas dirbo, budindamas tuometinį jaunimą „žygeiviška“ dvasia.  Daug metų jis kukliai,  kryptingai ir atkakliai, kaip ir jo tėveliai, vadovavo žygeivių klubui „Ąžuolynas“. Su savo vadovaujamais žygeiviais, tarp kurių vėliau teko būti ir man su žmona, jis išvaikščiojo Lietuvą skersai ir išilgai – su daina, su meile ir su darbais įamžinant žymiausius jos žmones. (Apie plačią Šarūno Borutos žygeivišką veiklą pabandysiu parašyti vėliau – E. Š.)

Pernai vasarą netikėtai Šarūną sutikome Palangoje. Mes ėjome jūros link, o jis kažkur skubėjo. Prisėdome ant suolelio. Pasirodo, jis pėsčiomis atėjo iš Šventosios, kur trumpai atostogavo, ir vėl ruošėsi netrukus pėsčiomis grįžti į Šventąją. Jau tada skundėsi širdimi – net keletą kartų gulėjo ligoninėje. Bet žygeivio dvasią, atsineštą iš jaunystės, dar išlaikė. Pernai jam sukako 60...

Edvardas ŠIUGŽDA

© 2009 „XXI amžius“