Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Korėjos kardinolas – ištikimos tarnystės pavyzdys

Mindaugas BUIKA

Seulo arkivyskupas emeritas kardinolas Stefenas Kim Suhvanas (1922-2009)

Kardinolas Stefenas Kim Suhvanas buvo dvasinis autoritetas ne tik katalikams, bet ir visiems Korėjos gyventojams

Sudėtingose istorijos permainose

Popiežius Benediktas XVI pareiškė užuojautą ir dvasinį artumą Korėjos katalikams ir visiems ganytojams dėl žymaus Pietų Korėjos sostinės Seulo arkivyskupo emerito kardinolo Stefeno Kim Suhvano mirties.  Vasario 16 dieną 86 metų kardinolas  po penkių dienų tradicinio gedulo buvo iškilmingai palaidotas Seulo Mjondongo katedroje. Užuojautos telegramoje, pasiųstoje dabartiniam Seulo arkivyskupui ordinarui kardinolui Nikolasui Čiong Džinsukui, Šventasis Tėvas su dėkingumu prisiminė kardinolo S. Kimo ilgametę ir pasiaukojančią tarnystę savo šalies katalikų bendruomenei ir ištikimą paramą Popiežiui būnant Kardinolų Kolegijos nariu.

Visas kardinolo S. Kimo gyvenimo bei tarnystės kelias gerai atspindi tuos išbandymus, kuriuos korėjiečiams teko patirti XX amžiuje. Jis gimė katalikiškoje šeimoje Taegu mieste 1922 metų gegužės 8 dieną, kai šalį valdė Japonija. Pasirinkęs sielovadininko kelią, mokėsi vietinėje kunigų seminarijoje, o 1941–1944 metais – Japonijos sostinės Tokijo katalikiškajame Sofijos universitete, priklausančiame jėzuitams. Tuo metu jam teko tarnauti ir okupantų japonų kariuomenėje, dalyvauti Antrojo pasaulinio karo kovose.

Grįžęs į tėvynę, tęsė studijas Seulo katalikų universitete, kurį baigęs 1951 metų rugsėjo 15 dieną gavo kunigystės šventimus. Tuo metu Korėjoje jau vyko kitas karas – tarp šalies šiaurėje įsitvirtinusio komunistų režimo ir Vakarų sąjungininkų palaikomų pietų. Dėl karo į pietus pasitraukė milijonai pabėgėlių, kurių dauguma buvo katalikai ir kuriems teko suteikti neatidėliotiną dvasinę bei materialinę paramą. Aktyviai dirbdamas šioje sielovados srityje tuometinis kunigas redagavo Taegu arkivyskupijos laikraštį, tęsė tarpreliginį dialogą su budistų bendruomene. Išsiųstas pasitobulinti į Vokietiją, 1956–1963 metais Miunsterio universitete studijavo sociologiją, apsigynė mokslų daktaro disertaciją.

1966 metų lapkričio 28 dieną konsekruotas Masano vyskupu, o po poros metų paskirtas Korėjos didžiausios Seulo arkivyskupijos ordinaru. Šiai diecezijai vadovavo daugiau nei tris dešimtmečius iki atsistatydinimo dėl amžiaus 1998-aisiais. 1969 metų balandžio 28 dienos konsistorijoje popiežius Paulius VI tuomet vos 46 metų hierarchą paskyrė į Kardinolų Kolegiją. Seulo arkivyskupas S. Kimas tapo jauniausiu pasaulyje kardinolu. Jis daug kartų buvo renkamas Korėjos vyskupų pirmininku, buvo vienas pagrindinių Azijos vyskupų konferencijų federacijos kūrėjų. Kardinolo S. Kimo nuopelnų ne tik Korėjos, bet visos Azijos katalikybei pripažinimu tapo popiežiaus Jono Pauliaus II sprendimas 1998 metais paskirti jį Vatikane vykusio Azijai skirto Vyskupų Sinodo deleguotu pirmininku.

Žmogaus teisių gynimas

Ilgametėje ganytojiškoje veikloje kardinolui S. Kimui buvo iškilę ne tik pastoraciniai, bet ir socialiniai ir netgi politiniai iššūkiai. Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose paaiškėjo, kad kova už Korėjos suvienijimą bei pasipriešinimas Šiaurės Korėjoje įsitvirtinusiam komunistų režimui nebus sėkmingas, jeigu pietinėje pusiasalio dalyje nebus tvirtos demokratijos. Dėl to Seulo arkivyskupas aktyviai palaikė prasidėjusį Pietų Korėjos demokratizacijos procesą, reikalavo Čon Du-hvano ir kitų karinių diktatorių nušalinimo ir demokratinių parlamento rinkimų. Dėl to kardinolas S. Kimas tapo ne tik katalikams, bet ir visiems Korėjos gyventojams kovos už žmogaus teises simboliu, o Seulo katedra – demokratizacijos sąjūdžio centru.

Demokratizavus Pietų Korėją, kardinolo S. Kimo dėmesys buvo sutelktas į Šiaurės ir Pietų susitaikymo siekius ir religijos laisvės komunistų išnaudojamiems Šiaurės Korėjos katalikams reikalavimą. Vatikano sprendimu Seulo arkivyskupas kartu užima ir Šiaurės Korėjos sostinės Pjenjano apaštalinio administratoriaus pareigas, todėl kardinolas S. Kimas turėjo ir kanonines teises rūpintis šiaurės tikinčiųjų likimu, nors ir negalėjo jų laisvai lankyti. Pirmasis Korėjos kardinolas taip pat rūpinosi korėjiečių migrantų darbo sąlygomis Japonijoje, reikalavo, kad japonai kompensuotų Korėjai padarytą žalą per kolonijinį valdymą 1910–1945 metais.

Savo vertingą socialinį mokymą kardinolas S. Kimas perteikė publikuotais raštais, įskaitant knygas „Socialinis teisingumas“, „Maldos už taiką“, „Dievas yra Meilė“, „Taika mūsų žemei“, „Gyventi kaip žmonės“. Neseniai buvo išleisti ir jo memuarai „Kad mylėtume vienas kitą“, kuriuose ganytojas gana atvirai kalba apie savo asmeninio gyvenimo problemas, netgi silpnybes. Nors dėl amžiaus kardinolas S. Kimas negalėjo dalyvauti konklavoje, rinkusioje popiežių Benediktą XVI, tačiau Šventasis Tėvas parinko jį vienu iš keturių kardinolų, kartu konsekravusių naujojo pontifikato inauguracijos šv. Mišias 2005 metų balandžio 24 dieną.

Mirus kardinolui S. Kimui, dabar Kardinolų Kolegija turi 188 narius, kurių 115 yra jaunesni nei 80 metų ir išlaiko elektorių statusą.

© 2009 „XXI amžius“