|
Pasninkas Dievo garbei ir artimo labui
Atėjo Gavėnia ir todėl turime progą nors trumpai susimąstyti apie krikščioniško pasninko ir gerų darbų pusiausvyrą tikinčiųjų gyvenime. Viename Bažnyčios Tėvų posakių leidinyje yra savaip šmaikštus ir pamokantis liudijimas. Kartą jaunas brolis senolį paklausė: Štai du vienuoliai: vienas ramiai gyvena savo celėje, pasninkaudamas po šešias dienas iš eilės ir visokeriopai pats save drausmindamas, tuo tarpu kitas patarnauja ligoniams. Kuris iš judviejų mielesnis Dievui? Senolis jam atsakė štai ką: Brolis, pasninkaujantis po šešias dienas, net už šnervių pasikabinęs neprilygtų tam, kuris patarnauja ligoniams.
Krikščioniškame gyvenime tikrai nereikia ypatingos akrobatikos, kad galėtum savo dorybėmis nustebinti Dievą. Jei žmogus pernelyg susižavi pasninkavimu, kuris mūsų laikais gali turėti medicininio badavimo ar perdėto susilaikymo nuo rafinuotų maisto produktų tam tikrą baimę, tada pats laikas pradėti atsikvošėti ir sau tarti: Užteks tarnauti klastingiems savimeilės įnoriams, nes išmušė vidinio pasikeitimo valanda. Per šią Gavėnią ne tik pasninkausiu, bet ir savo pasninko bei įvairių patarnavimų sutiktiems žmonėms aukas skirsiu, Viešpatie, Tavo garbei.
Kai būsiu nemodernus ir savo akis bei ausis atitrauksiu nuo televizoriaus ir iš interneto plūstančių tūkstančių vaizdų bei garsų, tik tada galėsiu vėl iš naujo atrasti ramybę savo sieloje, ir, skaitydamas Šventąjį Raštą, savo nustebusia širdimi galop suvoksiu: šie Dievo žodžio lobiai mano sielai yra nepakeičiamas penas. Tad juo labiau aš juo maitinsiu savo sielą, tuo labiau manyje augs Dievo meilė. Tuomet suprasiu: įmanoma žmogui pasikabinti net už šnervių, tai yra pranokti save patį, jei pasninkaudamas, melsdamasis ir dirbdamas jis viską darys didesnei Viešpaties garbei ir artimo pažangai.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2009 XXI amžius
|