|
Dar kartą apie Vasario 16-ąją
Monsinjoras Alfonsas SVARINSKAS,
Lietuvos partizanų kapelionas
Šiemet Vasario 16-oji buvo dviguba šventė: minėjome Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 dieną paskelbtą nepriklausomybę ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 deklaraciją. Norisi pasidalinti ir šventės nuotaikomis, nes ne visi žmonės turėjo progos dalyvauti iškilmėse Vilniuje ar Kaune. Gaila kaimo žmonių, kurie daug ko nemato. O permąsčius šventės įvykius reikia ryžtis toliau tęsti išsivadavimo kovą. Šiemet Vilniuje per šventes ant namų sienų kabojo daugiau trispalvių, tačiau, matyt, trispalvė dar ne visiems brangi!
Vasario 16-oji mums primena, kaip Lietuvos Taryba, po 123 metų nuožmios carinės okupacijos, paskelbė Nepriklausomybę. Per tą laiką buvo du sukilimai, kurie daugeliui baigėsi kartuvėmis ar Sibiru, spaudos draudimas, įvairūs persekiojimai ir suvaržymai.
Vasario 14 dieną Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje šventę pradėjome šv. Mišiomis. Šv. Mišių koncelebracijai vadovavo kariuomenės ordinaras vysk. Eugenijus Bartulis. Bažnyčioje buvo užpildyti tik suolai ir juose buvo matyti tik garbingi kariškių, partizanų, Laisvės kovotojų ir kariuomenės bičiulių veidai. Kaip ir visuomet, nebuvo nei kareivių, nei jaunimo. O reikėtų atvesti į šią kariuomenės bažnyčią karius, kad jie turėtų supratimą, kaip turi būti švenčiama ši didinga ir svarbi mūsų naujosios istorijos šventė. Bažnyčia nedidelė, tai galima būtų vieną kartą atvesti vienus kareivius, kitą kartą kitus. Reikėtų, kad visi tikintys kariai galėtų dalyvauti šv. Mišiose sekmadieniais ir šventadieniais. Kapelionams galėtų talkininkauti ir kiti kunigai.
Nors tai buvo seniai, gerai prisimenu, kaip patarnaudavau šv. Mišioms Pirmojo Didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko kapelionui kun. J. Keblaičiui. Ukmergės miesto gatvėmis iš kareivinių, nutolusių nuo bažnyčios per du kilometrus, darnia rikiuote atžygiuodavo kariai. Karininkai eidavo savo kuopų priekyje, o pulko vadas su šeima ir batalionų vadai atvažiuodavo karietomis. Koks nuostabus vaizdas miesto gyventojams! Kariuomenė savo elgesiu ir eisena kėlė patriotizmą ir jaunimui, ir miesto gyventojams. Ir vėliau to meto jaunimas papildė partizanų gretas.
Kita šventės dalis vyko Karininkų ramovėje. Dalyvavo ir prezidentas Valdas Adamkus. Prezidentas kalbėjo gražiai, prasmingai, priminė 1949 metų Vasario 16 deklaraciją.
Šia proga norėtųsi atkreipti dėmesį į vieną kitą mūsų renginių trūkumą. Ar negalima buvo paruošti priekyje salės keletą suolų partizanams, kurie tądien buvo pagrindiniai herojai. O jie sėdėjo išsimėtę po salę, kur kas rado vietą. Ir reikėtų po Prezidento, jei jis dalyvauja, pirmiausia sveikinti partizanus pagal rangą ir apygardas. Jie nusipelnė tokios pagarbos! O dažnai prisimenami visi dalyvaujantys, net ir mažiausi atstovai, o partizanus pasveikinti pamirštama arba tik prabėgomis paminima bendru pavadinimu partizanai.
Laukėme, kad Prezidentas prisimintų ir 4-ąjį Lietuvos prezidentą gen. Joną Žemaitį-Vytautą. Deja, nepaminėjo. Kiti teisino, kad šio prezidento nepatvirtino Lietuvos Seimas. Tiesa, 1999 metais sausio 12 dieną prof. Vytauto Landsbergio pastangomis Seimas patvirtino Lietuvos Laisvės Kovos Tarybos deklaraciją. Kyla klausimas, ką turi bendro Lietuvos partizanų kova ir Seimas? Svarbūs Lietuvos istorijos įvykiai turėjo reikšmės mūsų kraštui juos ir be Seimo visi pripažįsta ir žino. Seimas neištarė nė žodžio apie Lietuvos kunigaikščius, Žalgirio mūšį ir 1918 metų Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos sprendimą. Seimas ir Prezidentas gali deklaruoti vieną ar kitą Lietuvos įvykį visos tautos žiniai, o Lietuvos Laisvės kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija įgavo juridinės galios ne nuo Seimo paskelbimo, bet nuo pasirašymo dienos. Gaila, kad Seimas nesugebėjo prisiminti ir 4-ojo Lietuvos prezidento gen. Jono Žemaičio-Vytauto, nors jau praėjo 19 laisvės metų.
Šeštadienio vakarą Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta drąsaus Lietuvos mokslininko doc. dr. Vlado Terlecko knyga Iššūkiai. Knyga reikšminga, pamokanti ir savalaikė. Jau atsirado daugybė sovietiniais laikais iškeptų vadinamųjų istorikų, kurie falsifikuoja Lietuvos istoriją. Ir vienas iš šių istorikų yra net viešai pareiškęs, kad Vytautas šunsnukis, bet mūsų šunsnukis. Drąsus mokslininkas Vladas Terleckas juos visus pavadino Lietuvos skrebais arba žmonėmis, kurie platina Lietuvoje AIDS. Susipažinkite su šia knyga!
Vasario 15 dieną Prezidentūroje buvo apdovanojami nusipelnę Lietuvai žmonės lietuviai ir kitataučiai. Ir mes, katalikai, galime pasidžiaugti, kad buvo apdovanoti ir du žymūs katalikų veikėjai: kun. prel. Pranas Gaida-Gaidamavičius, Tėviškės žiburių redaktorius, 1961 metais perėmęs redagavimą iš istoriko Antano Šapokos. Šių metų sausio 26 dieną jam sukako 95-eri, jis gyvena Kanadoje. Šis savaitraštis turėjo didelės įtakos viso pasaulio lietuviams ir mums kovojant už laisvę. Prelatas buvo vienas iš didžiausių Lietuvos intelektualų, filosofas ir mąstytojas. Mes lydime jį malda.
Antrasis apdovanotasis Vilniaus arkivyskupas Mečislovas Reinys, nukankintas Vladimire 1953 m. lapkričio 8 dieną. Užsieniečiai, kalėję drauge su arkivyskupu, savo prisiminimų knygose tvirtina, kad tai buvo šventas žmogus. Tikimės, kad jis bus paskelbtas palaimintuoju. Arkivyskupas Mečislovas Reinys patyrė ir bolševikų komisaro Guzevičiaus ranką.
Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanota ir nemažai užsieniečių. Gražu, kad neužmirštame tų, kurie darė ar daro gera Lietuvai. Dėkingumas yra graži žmonių ir tautų savybė.
Vasario 16-osios šventės pagrindinis akcentas buvo Radviliškyje ir Minaičiuose. 10 val. prasidėjo šv. Mišios Radviliškio bažnyčioje. Per karą Bažnyčia buvo sugriauta ir ją atstatė kunigas Lionginas Vaičiulionis. Bažnyčia nedidelė, bet tvarkinga ir švari. Buvo daug svečių iš Vilniaus ir iš visos Lietuvos. Vietinių nedaug, nebuvo mokinių ir jaunimo! O Radviliškis gana didelis miestas, tačiau bažnyčiose per tautines ir religines šventes susirenka nedaug žmonių. Tauta, kuri neturi jaunimo, neturi ir ateities. Kolaborantai, kurie dabar valdžioje, siekia, kad jaunimas neužsikrėstų patriotine dvasia, nes paskui bus sunku nutautinti ir pavergti tuos, kurie myli Dievą ir Tėvynę.
Bažnyčioje užmiršo sugiedoti himną. Pamaldos praėjo kaip kokioje kaimo bažnyčioje. Po pamaldų važiavome į Minaičius. Čia prieš penkerius metus pašventinau didvyriams pastatytus cementinius stulpus. Per tiek metų nepastatė signatarams tinkamo paminklo ir nesutvarkė aplinkos. Laimė, kad sniegas buvo užklojęs žemę. Sodybos šeimininkė Julija Mikniūtė, kuri tada buvo dvylikametė mergaitė, pasiramsčiuodama lazdele priėjusi prie mikrofono švelniu balsu pasakojo, kad partizanai buvo mandagūs ir geri žmonės, o aptarnauti partizanus buvo gana sunku. Partizanai jų sodyboje prabuvo apie 20 dienų nuo vasario 2-os iki 22 dienos. Kokia buvo Dievo malonė per tokį ilgą laiką bolševikai nesuuodė partizanų ir vietiniai neišdavė. Reikėtų parašyti išsamią apybraižą apie šį istorinį įvykį! Kai Julijos paklausiau, ar yra apdovanota, atsakė, kad gal prieš 10 metų gavo padėkos raštą.
O taip reikėjo, kad čia, Minaičiuose, Lietuvos Prezidentas būtų Juliją Mikniūtę apdovanojęs Lietuvos ordinu. O taip reikėjo!
Laimė, kad šventės organizatoriai nenuvežė svečių į Balandiškės kaimą, į Stepono Sajaus sodybą, kuriame iš pradžių dirbo partizanai ir įkūrė Lietuvių laisvės kovos sąjūdžio vyriausios vadovybės būstinę. Namas be langų, baigia griūti. Švenčiame partizanų Deklaracijos jubiliejų, o nesugebame atnaujinti namelio. Švenčiame partizanų prisiminimą, o renkame kandidatais į prezidentus tuos, kurie išžudė tūkstančius Lietuvos jaunimo. Ko čia trūksta: proto ar sąžinės? Dievas mato. Jei išsisuksime nuo Lietuvos teismo, tai nuo Dievo neišsisuksime. Žodeliu: Nėra pinigų nepasiteisinsime prieš naująją Lietuvos kartą ir istoriją.
Siūlyčiau visiems aplankyti šį begriūnantį istorijos paminklą. Lietuvos skrebai perrašinėja Lietuvos istoriją. A. Brazauskas universitete plauna smegenis studentams. Šatrija skuba jam į talką. Kur eini, Lietuva!
Po Šeduvos dauguma šventės dalyvių grįžo atgal į Radviliškio klubą, o mes išvažiavome į Kruonį. Netrukus iš Radviliškio pasiekė mus gandas apie naują įžūlų nusikaltimą bolševikas, skaitydamas 1949 m. vasario 16 deklaraciją, praleido net du punktus. Štai jie: 16 punktas. Komunistų partija kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam Konstitucijos nuostatui Lietuvos nepriklausomumui, nelaikoma teisine partija. 17. Asmenys, bolševikinės ir vokiškos okupacijos metu išdavę Tėvynę, bendradarbiaudami su priešu, savo įtaka ar veiksmais pakenkę tautos išsilaisvinimo kovai, susitepę išdavystėmis ar krauju, yra atsakingi prieš Lietuvos teismą. Ar sužinosime to nusikaltėlio pavardę?
Tą dieną keliai buvo beveik tušti, todėl nesunkiai pasiekėme Kruonį. Į minėjimą atvažiavo Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis. Ir tai ne pirmą kartą. Garbė jam ir padėka. Koncelebracijai vadovavo vyskupas, aš pasakiau pamokslą. Iš Kaišiadorių atžygiavo apie 100 Kauno jūrų skautų, buvo ir vietinių mokinių. Nuotaika gera. Miške degė laužai. Vadovai kalbėjo, o jaunimas dainavo ir deklamavo. Vienas berniukas jau ne pirmą kartą paskaitė savo kūrybos eilėraštį.
Praleidę miške apie dvi valandas, pradėjome skirstytis namo. Iki kitų metų.
Mačiau išleistus naujus leidinius:
1. 1918 metų vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės signatarų aktas. Puikios signatarų nuotraukos, kurias galima kabinti ant sienų kiekvienoje Lietuvos mokykloje. Mačiau pakabintas Juodšilių vidurinės mokyklos fojė. Garbė tos mokyklos direktorei ir mokytojams.
2. Lietuvių laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija ir signatarų biografijos.
3. Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė. Laisvės deklaracija ir jos signatarai.
Buvo ir laikraščių, kaip antai: Lietuvos aidas, Valstiečių laikraštis, XXI amžius.
Dabar visų gyvybinis reikalas išrinkti Lietuvos prezidentu prof. Vytautą Landsbergį ir užbaigti bolševikų okupacijos erą. Arba laimėsime, arba iš naujo pateksime į bolševikų vergiją ištisiems dešimtmečiams ar šimtmečiams.
Lietuvos ateitis priklauso nuo Dievo ir mūsų asmeninių pastangų. Dievas su mumis. Per kovą ir darbą į šviesų Lietuvos rytojų!
© 2009 XXI amžius
|