Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Valstybės likimas ir vertybės

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas Ričardo Šaknio nuotrauka

Kovo 11-osios akto signataras Algirdas Patackas sovietmečiu dalyvavo disidentinėje veikloje, buvo KGB persekiojamas, kalinamas. 1988 metais jis buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune. 1990 metų pradžioje išrinktas į Aukščiausiąją tarybą–Atkuriamąjį Seimą. Seime dirbo 10 metų. Nuo 2000 rudens kurį laiką dirbo II Operatyvinių tarybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos (karinėje žvalgyboje), dabar dirba krašto apsaugos sistemoje, rengia paskaitas, rašo knygas, straipsnius. Su Algirdu Patacku kalbamės apie Sąjūdžio veiklą, atvedusią iki Kovo 11-osios, svarstome mūsų krašto paskutinių dviejų dešimčių istorijos raidą, šių dienų Lietuvos aktualijas.

Nuo Kovo 11-osios jau praėjo devyniolika metų. Jūs aktyviai dalyvavote Sąjūdžio veikoje, buvote vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune. Kokie prisiminimai apie 1988–1990 metus, Sąjūdžio veiklą Kaune, kelią iki nepriklausomybės atkūrimo ir apie Kovo 11-ąją, tas lemtingas Lietuvai dienas?

1988 metų birželį Sąjūdis Kaune kūrėsi spontaniškai, iniciatyva kilo iš apačios. Įvyko pirmoji sueiga, aš ten nedalyvau, bet kažkas mane pasiūlė į iniciatyvinę Sąjūdžio grupę. Iš pradžių atrodė, kad tai vienas iš kelių panašių judėjimų, nes tuo metu jau kūrėsi ir daugiau panašaus pobūdžio organizacijų. Vilniaus sąjūdiečių gretose buvo daug rašytojų, filosofų, kitų žymių žmonių, o Kaune daugelis sąjūdiečių buvo paprasti žmonės. Mes su Vidmantu Pavilioniu neseniai buvome grįžę iš įkalinimo. (A. Patackas 1986–1987 metais buvo kalinamas už „antisovietinę propagandą“). Keletas iniciatyvinės grupės narių buvo iš akademinių sluoksnių, kiti – inžinieriai, mokytojai, gydytojai, darbininkai. Kauno Sąjūdis organizavo pirmąją akciją praėjus dviems savaitėms nuo įsikūrimo. Tai buvo mitingas dėl Šv. Gertrūdos bažnyčios, mat prie jos kompartijos funkcionieriai ketino statyti dar vieną pastatą ir bažnyčią visiškai užgožti. Akcija pavyko ir miesto valdžia atsisakė įgyvendinti pragaištingus planus. Mieste kūrėsi Sąjūdžio grupės, iš pradžių dar negausios, vėliau grupių gausėjo, į jų veiklą įsitraukė daugiau žmonių. 1988-ųjų pabaigoje Kaune jau veikė apie 600 Sąjūdžio grupių. Kauno sąjūdiečiai pasižymėjo ryžtu ir savarankiška pozicija. Vilniuje dalis Sąjūdžio veikėjų dažnai lankydavosi LKP CK, derindavo pozicijas, Kaune to nebuvo. Kai 1988 metų rudenį prieš Vilniuje įvykusio mitingo dalyvius sovietinė milicija ir vidaus kariuomenė panaudojo jėgą, mes, Kauno sąjūdiečiai, rengdamiesi dideliam mitingui nuėjome pas tuometinį Kauno milicijos vadovą Petrą Liubertą ir pareikalavome nesikišti, užtikrinome, kad tvarką mitinge palaikys Sąjūdžio žaliaraiščiai. P. Liubertas mus išklausė ir susitarimo laikėsi, mitingas praėjo sklandžiai. 1989 metų vasario 16 dieną Kaune įvyko Lietuvos Sąjūdžio Seimo posėdis, čia pirmąkart paminėta nepriklausomybės idėja. Paskelbus Kovo 11-osios aktą, prasidėjo sunkios dienos, teko atlaikyti didžiulį SSRS valdžios spaudimą. Kaune pradėtos kurti krašto apsaugos struktūros, savanorių pajėgos. Iš Kauno sąjūdiečių gretų kilo Algirdas Saudargas, Česlovas Stankevičius, Gediminas Šerkšnys ir dar keli žymūs diplomatai, tarptautinių santykių specialistai. Jie daug prisidėjo organizuojant derybų procesą su Rusija dėl kariuomenės išvedimo iš Lietuvos.

Padėtis Lietuvoje miglota – įsigalėjo korupcija, brendame į ekonominio ir kultūrinio nuosmukio pelkę. Daugelio negerovių šaknys siekia 1992-1996 metus, LDDP valdymo laikotarpį. Tada komunistinės nomenklatūros veikėjai ir įsuko visuotinės korupcijos ratą, buvo atvirai grobstomas valstybės turtas. Kokia jūsų nuomonė apie liustraciją, gal būtent liustracijos procesas padėtų apsivalyti, atkurti teisinę valstybę?

Deja, taip susiklostė, kad liustracijos reikalai per tuos du dešimtmečius mažai pajudėjo. Viena iš pagrindinių priežasčių, apsunkinusių liustraciją, buvo dideli kolaboravimo mastai Lietuvoje. Žmonių, artimai bendradarbiavusių su okupaciniu režimu, buvo gana daug. Antra priežastis, gerokai trukdžiusi liustracijai, – didžioji KGB archyvų dalis buvo išgabenta į Maskvą. Vis dėlto 1992 metais jau artėjome liustracijos link, bet ją įteisinančių įstatymų priėmimui parlamente buvo labai trukdoma. Galiausiai 1992 metų spalį į valdžia grįžo LDDP. Šis grįžimas priminė Burbonų monarchijos restauraciją XIX amžius Prancūzijoje. Visos reformos buvo sustabdytos. Trečia, esminė priežastis, dėl ko neįvyko liustracija – jos labai bijojo kompartijos šulai, kuriuos siejo bendri nusikaltimai. Ir jie sugebėjo pasinaudodami savo įtakos svertais šį procesą užgniaužti. Lietuvoje buvo kur kas didesni kolaboravimo mastai, nei, sakysime, Lenkijoje. Pokaryje įsisukęs pragaro ratas stulbina žiaurumu. KGB užverbuoti partizanų vadai žudė kitus partizanų vadus. Tai ypač iliustruoja Jono Kimšto ir kitų KGB užverbuotų partizanų vadų veikla. Jie kartu su sovietiniais saugumiečiais nužudė daug partizanų. Korupcija graužia valstybę, tačiau ir žmonės turėtų susimąstyti, prieš duodami kyšį. Juk yra imantys kyšius ir yra juos duodantys.

Artėja prezidento rinkimai. Jau dabar žarstomi mitai, kad prezidentas turi mažai galių, jis nieko nepakeis. Tačiau kaimyninėje Lenkijoje būtent prezidento Kačinskio veikla daug prisidėjo prie esminio proveržio nuo korupcinės valstybės link teisinės valstybės. Kam naudingas tokių mitų skleidimas? O gal prezidento galios turi būti didesnės?

Lenkijoje taip jau sutapo, kad vienu metu į valdžią atėjo ryžtingas prezidentas ir su juo artimai susijusi partija turėjo persvarą parlamente. Lietuvoje prezidento ir parlamento galios paskirstytos maždaug po lygiai. Mano nuomone, tai gerai, nes kitaip mums grėstų dar didesnės problemos nei dabar turime. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu toks valdžių balansas optimalus. Apskritai mūsų krašte prognozuoti, kas vyks už kelerių metų, yra sunku. Kiek kitaip į politiką žvelgiama vyriškose tautose – Graikijoje, Skandinavijoje. Ten žvelgiama aiškiai ir konkrečiai – gali ar negali tam tikras politikas įvykdyti savo programą, nuveikti ką nors naudingo. Pas mus, moteriškoje tautoje, žvelgiama per kitokia prizmę: patinka – nepatinka. Net ne jausmais remiasi, o emocijomis, o tai pavojinga.

Prieš keletą metų jūs atsisakėte priimti Vyčio Kryžiaus ordiną, nes tokiu pat ordinu buvo apdovanotas sovietmečiu jus tardęs KGB darbuotojas Stepučinskas, dabar užimantis aukštas pareigas Lietuvos generalinėje prokuratūroje. Tai vienas iš šių laikų paradoksų. Yra ir kitų pavyzdžių – kad ir A. Petrusevičiaus byla. Sovietmečio disidentą persekiojo KGB rezervistai. Tad kaip galime įvardyti – ar Lietuva teisinė valstybė?

Teisėsaugoje dar nemažai sovietmečio palikimo. Šis atvejis, kai ordinu buvo apdovanotas buvęs KGB pareigūnas, jau perpildė mano kantrybės taurę, tiesiog negalėjau priimti šio garbingo apdovanojimo. Teisėsauga yra viena paskutinių sovietmečio palikimo bastionų. Kai kurie dalykai yra susiję ne vien su įstatymais. Tam tikriems teisėsaugos pareigūnams trūksta savigarbos, vidinio garbės kodekso. Sakysime, žmogus kreipiasi į policiją, sakydamas, kad nukentėjo nuo sukčiaus, o jam iš lėto paaiškinama, kad jis pirmausią turi rašyti pareiškimą. Kol pareiškimas rašomas, sukčius dingsta ir jį surasti būna jau labai sunku, o dažnai ir apskritai neįmanoma. Tauta ir valdžia atsakomybę už krašto likimą turi dalytis per pusę...

Oligarchinis užvaldymas yra, ko gero, pagrindinė Lietuvos problema. Kelių oligarchinių klanų įtaka Lietuvoje didžiulė, tai sukelia vis gilėjančią ekonominę krizę. Šuo metu skirtingų partijų atstovai daug svarsto apie šią padėtį. Koks jūsų, nepartinio visuomenės veikėjo, požiūris į oligarchijos įsigalėjimą? Kaip galime išlaisvinti iš oligarchijos pinklių?

Taip, mūsų krašte dar labai įtakinga pinigų valdžia. Ir egzistuoja klaniniai ryšiai, kuriais besiremdamos tam tikros verslo struktūros užtikrina savo monopolį. Dabartinė krizė gali būti ir naudinga tuo požiūriu, kad gal tai privers susimąstyti kai kuriuos žmones, įpratusius švaistytis pinigais. Ypač reikia pasirūpinti skurdžiai gyvenančiais žmonėmis, kurių Lietuvoje daug. Perskirstyti pinigų srautus teks, nes kartais jie buvo švaistomi į kairę ir į dešinę. Krizę lemia ir pasaulio padėtis, bet tai, kaip susidorosime su krizės pasekmėmis, pirmiausia priklauso nuo mūsų pačių. Jei darysime realius žingsnius link teisinės valstybės, klanų įtaka mažės.

Daug svarstoma apie politines, ekonomines problemas. Bet ne mažiau aktualus ir vertybių klausimas. Daug pavyzdžių rodo, kad žymių dvasininkų, kultūros ir meno veikėjų veikla prisideda prie mūsų krašto, kultūrinio ir etninio paveldo išlaikymo, prie tikrų vertybių puoselėjimo. 1988 metų rugsėjį Kaune pradėjo veikti Sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla, tebeveikianti iki šiol. Jūs buvote tarp šios mokyklos steigėjų. Kokią įtaką kultūros raidai turi visuomenės iniciatyva sukurti šviesos židiniai?

Įsteigėme šią mokyklą, nes norėjome, kad plistų tikros vertybės, tai, kas suteiktų pagrindą tiek jaunimui, tiek vyresniems žmonėms. Mokykla remiasi krikščioniškomis vertybėmis ir lietuvių etninėmis tradicijomis. Dar ją kurdami 1988 rudenį matėme, kad išsilavinusių žmonų daug, bet trūksta pagrindo, tarsi juodos lietuviškos duonos – istorinio ir tautinio paveldo išmanymo, kertinių krikščioniškų vertybių. To trūkstant sunku statyti valstybės pastatą. Kūrėme ne akademinę įstaigą, o visiems prieinamą, tarsi daraktorių mokyklą. Gerai kad ši mokykla tebeveikia, skleidžia tautines, krikščioniškas idėjas, skaitomos paskaitos, vyksta diskusijos ir seminarai.

Kalbėjosi Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

© 2009 „XXI amžius“