|
Nuomonės ir cenzūra
Gintaras VISOCKAS
Vasario 25-ąją iš Rusijos atkeliavo nerimą kelianti žinia. Oficialusis Kremlius tvirtina konkrečiomis laisvės atėmimo bausmėmis nuo šiol bausiantis visus, kurie viešai neigs sovietų pergalę Antrajame pasauliniame kare. Informaciniuose pranešimuose teigiama, esą Rusijos generalinis prokuroras Jurijus Čaika parėmė Ypatingųjų situacijų ministerijos vadovo Sergejaus Šoigu siūlymą priimti įstatymą, kuris numatytų konkrečią baudžiamąją atsakomybę už Sovietų Sąjungos pergalės Antrajame pasauliniame kare neigimą. Pasak Rusijos generalinio prokuroro J. Čaikos, tokie neigimai žeidžia dorą bei moralę.
Rusiškos cenzūros ypatumai
J. Čaika taip pat nesusilaikė pridūręs, esą pergalė Didžiajame tėvynės kare yra didis rusų pasiekimas, pareikalavęs daugybės žmonių aukų. Rusijos ypatingųjų situacijų ministras S. Šoigu akcentavo, kad baudžiamojo įstatymo priėmimas leistų Rusijai ginti savo istoriją. Be kita ko, Rusijos ypatingųjų situacijų ministro teigimu, baudžiamosios atsakomybės neišvengtų ir tų šalių prezidentai, kurie esą neigia sovietinės liaudies pergalės Antrajame pasauliniame kare svarbą. Taip netiesiogiai buvo perspėtas Talino meras, į kitą vietą perkėlęs okupaciją primenantį bronzinio karo paminklą. S. Šoigu džiūgavo, kad šią idėją jau parėmė Aukštesnieji Rusijos parlamento rūmai.
Tikriausiai toks įstatymas Rusijoje bus priimtas. Nepaisant žymių rusų inteligentų, rašytojų, aktorių, žurnalistų, teisininkų protestų. Įsiminė populiarių knygų apie KGB ir kitas pasaulio žvalgybas autoriaus Leonido Mlečino pasisakymai, nuskambėję TV laidoje Osoboje mnenije, kurią transliuoja TRVi kanalas. Rusijos slaptųjų bei specialiųjų tarnybų žinovas L.Mlečinas (beje, ne vien jis) įrodinėjo, jog tokie precedentai itin pavojingi valstybėms, kurios siekia gyventi pagal padorumo, demokratijos, teisingumo principus. L. Mlečinas įrodinėjo, jog žmonių negalima bausti už pažiūras, kad ir kokios jos nepriimtinos, keistos ar demagogiškos, o ypač negalima bausti konkrečiomis laisvės atėmimo bausmėmis. Mat demokratija numato užtektinai kitokių metodų, kuriais galima efektyviai pasipriešinti melui bei demagogijai. Rusijos indėlį pergalėje prieš nacizmą menkinančius galima kritikuoti laikraščiuose, internete, televizijos, radijo laidose, viešose diskusijose, istorijos vadovėliuose, mokyklų, universitetų, institutų auditorijose. Pasak L. Mlečino, šie būdai yra kur kas efektyvesni, įspūdingesni bei racionalesni nei draudimai ar teisiniai persekiojimai. L. Mlečino tvirtinimu, priėmus tokį įstatymą Rusijoje padaugės žmonių, kurie
abejoja rusų tautos indėliu ant kelių parklupdant Adolfą Hitlerį. Kitaip tariant, ministras S. Šoigu, jeigu jam iš tikrųjų rūpi sukurti kuo palankesnę pasaulio visuomenės nuomonę apie rusų tautos nuopelnus Antrojo pasaulinio karo metais, privalo priešintis minėto įstatymo priėmimui. Šio akivaizdaus paradokso, pasak L. Mlečino, mažiau išsilavinę, politika tik paviršutiniškai besidomintys visuomenės sluoksniai gali ir nesuvokti, tačiau Rusijos ministrams bei prokurorams tokias tiesas derėtų įsisąmoninti.
Svarbu pastebėti ir tai, kad nei Rusijoje, nei kitose pasaulio šalyse, pasak L. Mlečino, niekas neabejoja, jog nacizmas nugalėtas išimtinai rusų tautos dėka. Istorikai, politikai, žurnalistai ginčijasi visai dėl kitų dalykų: kokia kaina ši pergalė buvo pasiekta, ar nebuvo galima Hitlerį nugalėti dar prieš jam pradedant karinį žygį į Rytus, ar Rusija sugebėjo deramai pasinaudoti pergalės vaisiais, kodėl pralaimėjusi Vokietija taip greitai ekonomiškai atsigavo, o karą laimėjusi Rusija ne, kodėl Vidurio ir ypač Rytų Europa 1945-ųjų pergalės nelaiko sava
L. Mlečinas teigė, jog draudimais niekas nieko nelaimėdavo, o drausti diskutuoti pats kvailiausias sumanymas, kokį tik įmanoma sugalvoti.
Europietiška cenzūra draudžia neigti Holokaustą
Įdomi ir dar viena detalė. Tądien laidos Osoboje mnenije pašnekovai kritikavo ir tas Europos Sąjungos šalis, kuriose įteisinta baudžiamoji atsakomybė už Holokausto neigimą. Toks įstatymas iš tiesų galioja, sakykim, Vokietijoje. Jei žmogus viešai neigia, jog žydai nacizmo metais buvo masiškai naikinami, jis gali atsidurti už grotų, jam greičiausiai tektų sumokėti ir solidžią piniginę baudą. Kai kuriose šalyse jau baudžiama ne tik už Holokausto neigimą, bet ir už, sakykim, kritišką požiūrį į seksualines mažumas. Vilniuje maždaug prieš metus viešėjęs lektorius Skotas Laivlis pasakojo, kad Kanadoje didelėmis piniginėmis baudomis baudžiami tie, kurie sako, jog homoseksualizmas yra blogas dalykas. Baisiausia, kad piniginė bauda, kurią priverstas sumokėti seksualines mažumas kritikuojantis asmuo, pervedama ne į valstybės biudžetą, bet būtent toms seksualinėms mažumoms, kurios buvo kritikuotos. Tokia šalies įstatymuose užfiksuota nuostata seksualines mažumas paskatino agresyvumui. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Kanadoje teisiškai nepersekiojami žmonės, kurie seksualinius santykius tarp vyro ir moters laiko negražiu, atgyvenusiu, nemadingu, smerktinu dalyku. Žodžiu, kai kuriose šalyse persekiojamųjų vaidmenyje atsidūrė ne seksualinės mažumos, remiantis S. Laivlio pastebėjimais, o mes, dauguma, pripažįstanti tik tradicinę šeimą, kur vaikus augina vyras ir moteris. Ir tokie incidentai vis dažnesni.
Advokatas Kęstutis Čilinskas: Už pažiūras žmonių bausti negalima
Prisimenu, šia tema praėjusių metų pabaigoje kalbėjausi su advokatu Kęstučiu Čilinsku. K. Čilinskas tąsyk teigė, jog žmonių negalima bausti už pažiūras, kad ir jos yra nepriimtinos, negražios, neteisingos, priešingu atveju mes galime grįžti į pačius gūdžiausius diktatūros, cenzūros laikus. Tokie precedentai labai pavojingi. Kartą nubaudus, pavyzdžiui, kad ir už Holokausto neigimą, kitą sykį, žiūrėk, kas nors sumanys priimti įstatymą, baudžiantį už stalinizmo neigimą arba stalinizmo garbinimą. Visuomenėje įsisiūbavus tokioms nuotaikoms, mes galime vieną rytą atsibusti totalitarinėje valstybėje. Advokatas įsitikinęs, jog žmones galima bausti tik už viešai pareikštą šmeižtą, melą. Bausti žmones už pažiūras nedemokratiška, neeuropietiška, antižmogiška. Interviu analizavome ir Mykolo Burokevičiaus bei kitų Sausio 13-osios perversmininkų atvejį. Juk šie žmonės už grotų atsidūrė ne dėl to, kad viešai liaupsino sovietinę santvarką ir kritikavo nepriklausomybę paskelbusius politikus. Realių laisvės atėmimo bausmių kai kurie iš jų susilaukė dėl to, kad savo tiesas jie bandė realizuoti ne taikiomis, ne įtikinėjimo priemonėmis, ne rinkimuose, bet į pagalbą pasitelkę grubią karinę jėgą. Jie kalėjo ne už tai, kad turėjo savo nuomonę ir ją viešai reiškė, bet dėl to, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją Vilniuje buvo pralietas kraujas.
Sąjūdis neleido pasinaudoti sale
Antidemokratiškumu kaltiname Rusiją, JAV, Gruziją ar Turkiją, bet kažkodėl vengiame pasižiūrėti į save pačius. Lietuvoje nerimą keliančių pavyzdžių irgi yra pakankamai. Štai šių metų kovo 6-ąją paskambinau Sąjūdžio sekretorei Genutei Vaišnorienei ir paprašiau, kad ji pusvalandžiui įleistų į šiai visuomeninei organizacijai priklausančią salę, kol nufilmuosiu XXI amžiaus vyriausiąjį redaktorių Edvardą Šiugždą. Man buvo pasakyta, kad salės
negausiu. O kodėl Sąjūdis jums turi leisti naudotis patalpomis, jei jūs mus kritikuojate
maždaug taip atkirto G. Vaišnorienė. Prisipažinsiu, jos pareiškimas mane nustebino. Juk dar praėjusiais metais videostudijai SLAPTAI buvo mielai leidžiama naudotis pirmajame aukšte esančia sale. Ypač pavyko, mano supratimu, interviu apie sudėtingus Rusijos ir Lietuvos tarpusavio santykius, kuriame XXI amžiaus redaktorius E. Šiugžda diskutavo su jaunaisiais konservatoriais, krikdemais, liberalais bei socialdemokratais. Tad kas nuo tos dienos pasikeitė? Padėjęs telefono ragelį ilgokai bandžiau prisiminti bent vieną XXI amžiuje ar internetinėje svetainėje paskelbtą straipsnį, interviu, nukreiptą prieš Seimo nario Ryto Kupčinsko vadovaujamą Sąjūdį, prieš pačią Sąjūdžio sekretorę G. Vaišnorienę. Neprisiminiau nė vieno. Užtat prisiminiau keletą savo išsamių interviu su Rytu Kupčinsku, be to, jam ne kartą mielai suteikėme tribūną, kai buvo kalbama apie Sąjūdžio jubiliejų, Sąjūdžio darbus, valdžios abejingumą, su kuriuo susiduria Sąjūdis, tą spaudos konferenciją Seime, kai parlamentaras R. Kupčinskas su bendraminčiais gilinosi į Kauno aerodromo likimą. Prisimenu ir straipsnį bei interviu iš partizanų pagerbimo renginio Ukmergės rajone, kur R. Kupčinsko kalbai buvo skirta itin daug vietos ir dėmesio. Prisiminiau keletą savo interviu su prof. Vytautu Landsbergiu, kuris juose išsamiai gynė Sąjūdžio bei Tėvynės sąjungos propaguojamas idėjas, politines nuostatas. Štai ir praėjusio penktadienio XXI amžiuje ir www.slaptai.lt skelbia kito žymaus sąjūdininko istoriko Romo Batūros, ne vienerius metus vadovavusio Sąjūdžiui, požiūrį į Lietuvos praeitį. Prisiminiau ir 2007-ųjų rugpjūčio mėnesį XXI amžiuje išspausdintą interviu su
ilgamete Sąjūdžio sekretore G. Vaišnoriene, kuris vadinasi Man kartais atrodo, kad gyvenu ne Lietuvoje. Straipsnis buvo skelbiamas pirmajame laikraščio puslapyje su didele Sąjūdžio sekretorės G. Vaišnorienės nuotrauka. Beje, už dyką. Kaip be jokio užmokesčio buvo skelbiami ir visi kiti mano interviu su R. Kupčinsku, V. Landsbergiu ar R. Batūra. Tad kas pasikeitė per keletą mėnesių? Dabar jau suprantu: pagrindinė tokio staigaus apsivertimo aukštyn kojomis priežastis gali būti keletas XXI amžiuje pasirodžiusių kritinių straipsnių, nukreiptų prieš dabartinę valdančiąją daugumą Seime. Nenoriu veltis į diskusijas, pagrįsta ar ne visiškai pagrįsta toji kritika. Tiesiog noriu viešai paklausti, iš kur mumyse toks nepakantumas kitaip mąstantiems, iš kur toks noras susilaukti vien pagyrimų bei liaupsių? Vadovaudamiesi Sąjūdžio sekretorės principais, dabar ir mes privalome atsakyti tuo pačiu visur ir visada Sąjūdį tik kritikuoti? Beje, G. Vaišnorienė nuolat smerkia laikraščio poziciją, dažniausiai neteisingai, ir skleidžia savo nuomonę kitiems. Redaktorius yra rašęs G. Vaišnorienei ne vieną laišką, tačiau ji nesiteikė atsakyti. Nors Sąjūdžio sekretorės buvo prašoma, esant sunkmečiui, solidariai dalytis laikraščiams uždėtais mokesčiais sumokant nors nedidelį mokestį už XXI amžiuje publikuojamus Sąjūdžio pareiškimus, sekretorė nesutinka. O XXI amžiaus pozicijos teisingumu ji, kaip ir kiti, gali pati įsitikinti: pakėlusi mokesčių naštą dabartinė valdžia į biudžetą per du mėnesius nesurinko jau apie 400 mln. tai tikrai neprisideda prie valstybės finansinės padėties stabilumo.
Videostudija SLAPTAI neprapuls be Sąjūdžio posėdžių salės. Ir Sąjūdis neprapuls be videostudijos. Bet kur mes nueisime, jei būsime tokie įžeidūs ir vaidysimės? Kartais iš tiesų atrodo, kad gyvenu
Rusijoje, kur galioja gausybė paslėptų bei viešų politinių tabu.
© 2009 XXI amžius
|