|
Be pykčio ir pagiežos
2009-aisiais Lietuvos šaulių sąjunga paminės du solidžius jubiliejus Sąjungos įkūrimo 90-ąsias ir atkūrimo 20-ąsias metines. Šauliai šioms šventėms ruošiasi iš anksto: svarsto renginių planus, rengia informaciją visuomenei apie LŠS, jos veiklą, planus. Pirmasis stambus straipsnis Tokios Šaulių sąjungos vargu ar reikia jau pasirodė XXI amžiuje (2009 02 04, Nr. 10). Nemažai panašių straipsnių įvairiuose leidiniuose buvo publikuota 19891995 metais. Tik laikai tada buvo kiti, todėl ir tų publikacijų tikslas kitas. O čia tik kelių atsitiktinai patekusių į Šaulių sąjungą piliečių pagiežos kupini žodžiai Sąjungos vadovybei. Per dvidešimt metų ne vienam atsitiktinai į LŠS patekusiam pseudopatriotui teko pasiūlyti ar pareikalauti apleisti Sąjungą, ne vienas paskui svaidėsi kaltinimais vadams, prisiekinėjo savo šventumą, net nesusimąstydamas apie savo poelgius. Buvo, žinoma, ir priešingai: žmonės suprato savo klaidas, atsiprašė, visomis jėgomis stengėsi jas ištaisyti ir dabar sėkmingai dalyvauja šaulių veikloje. Bet grįžkime prie straipsnio be pykčio ir pagiežos.
Straipsnio pradžioje kategoriškai teigiama, kad šauliškumo dvasios dabartinėje Šaulių sąjungoje neliko nė kvapo, tačiau nė žodžio apie šaulių principus ir tikslus, o tik primityvi Šaulių sąjungos vado kritika. V. Putvinskio sukurta ir paskleista sąvoka šauliškumas tai istoriškai susiformavusio tam tikro žmonių tipo ideologija, jų pažiūros, elgesio ir gyvenimo normos, suformuotos tarnauti savo tautai, jos įvairiapusei gynybai. Šauliškumas tai atsvara primityviai šaulio, kaip ginkluoto piliečio, sampratai. Tačiau iš straipsnyje pateiktų trijų buvusių, o gal dar ir esančių šaulių minčių aiškiai matyti, jog šaulys suprantamas kaip prie ginklo prirakintas žmogelis, o Šaulių sąjunga lyg senų laikų formali ir juokinga Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti.
Mirus V. Putvinskiui, šaulių ideologijos niekas nuosekliai neformavo, nestudijavo ir neplėtojo. Atkūrus Lietuvos šaulių sąjungą, Algimanto Dargio slapyvardžiu paskelbiau straipsnį Atkurtai Šaulių sąjungai ideologinį pagrindą (Vasario 16, 1990 m. Nr. 2), kuriame akcentavau, jog sukurti teoriškai pagrįstą, praktiškai įgyvendinamą, tautos siekius atitinkančią Lietuvos šaulių sąjungos ideologinę platformą vienas iš pirmaeilių uždavinių. Deja, šios užduoties net nebuvo bandyta atlikti, ir nuo 1929 metų šauliška ideologija tebėra silpniausia Šaulių sąjungos grandis.
Buvusio Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės vado R. Chodosevičiaus samprotavimai apie Šaulių sąjungą labai paviršutiniškai į LŠS žiūrinčio žmogaus mintys, skirtos ne LŠS problemoms spręsti, bet įgelti Sąjungos vadovybei, kažkada įvertinusiai jo kompetenciją.
Lietuvos šaulių sąjungą įkūrė ir atkūrė ne valdžia, o juo labiau ne valstybė, kaip teigia R. Chodosevičius, bet aktyvūs, patriotiškai nusiteikę Lietuvos piliečiai sunkiausiais šaliai laikais.
1919 metais ją įkūrė Spaudos biuro žurnalistai ir Kauno valdininkai su M. Šalčiu ir V. Putvinskiu priešakyje, 1989 metais Sąjungą atkūrė Sąjūdžio saugos būrių, vadinamųjų žaliaraiščių, nariai. Šaulių sąjunga atkurta dar viešpataujant okupaciniam režimui, įregistruota 1990 m. kovo 23 dieną, vos tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Iki šiol didžiuojuosi, jog prieš 20 metų ši garbė kartu su keliais Sąjūdžio saugos būrių vadais ir bendraminčiais teko ir man. Garbė ir atsakomybė. Priesaika, duota 1989 metų rugsėjo 20-ąją prie V. Putvinskio kapo Kelmėje, neleidžia iškraipyti Šaulių sąjungos istorijos, verčia jautriai reaguoti į nepagrįstus priekaištus Sąjungos vadovybei, aktyviai dalyvauti šauliškoje veikloje, principingai reikšti savo nuomonę, kompetencijos ribose dalyvauti iškilusių problemų svarstyme ir sprendime. Tokie jau mes, Lietuvos šaulių sąjungos veteranai.
Savanorių organizacija buvo sukurta valdžios. Sukarinta patriotinė organizacija, neturinti ideologijos, tradicijų ir struktūrų užsienyje. Mano nuomone, taip neturėjo nutikti, nes savanoriai turėjo užimti Šaulių sąjungos rikiuotės šaulių nišą. Tačiau sudėtinga 1991-ųjų metų politinė situacija, tuometinės LŠS vadovybės nelankstumas, dar neišnykęs kelių buvusių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos narių, tuo metu jau Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatų, priešiškumas Šaulių sąjungai, savanaudiški buvusio KAD direktoriaus A. Butkevičiaus siekiai ir daugybė kitų objektyvių bei subjektyvių priežasčių nulėmė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos gimimą.
Praėjo nemažai laiko, susiformavo dabartinės Šaulių sąjungos ir Krašto apsaugos savanoriškos tarnybos struktūros, išryškėjo veiklos kryptys. Ir dabar reikėtų diskusijos ne menamų vidinių Šaulių sąjungos problemų svarstymui, o LŠS ir KASP vietos Valstybės gynimo sistemoje konkretizavimo. Galbūt tikrai reikėtų pamiršti šauktinius, o gynybines pajėgas formuoti iš trijų grandžių: LŠS, KASP, profesionalai. Lietuvos šaulių sąjunga čia įneštų svarų indėlį, rengdama jaunuosius šaulius ir užimdama veteranus. Šiuo metu LŠS branduolį tikrai sudaro jaunieji šauliai ir veteranai. Tai, ką mes 19891991 metais įsivaizdavome kaip rikiuotės šaulius, dabar yra KASP branduolys.
Vidutinio ir vyresnio amžiaus šaulių veiklą riboja jų fizinis pajėgumas, todėl daugiausia dėmesio jie turėtų skirti šauliškos veiklos, idėjų propagavimui, savišvietai, tarpusavio bendravimui, krašto puošimui ir, žinoma, jaunųjų šaulių patriotizmo, pilietiškumo ugdymui. Tarp veteranų yra įvairių profesijų ir išsilavinimo (mokytojų, mokslininkų, kultūros darbuotojų ir pan.) žmonių, todėl jie savo pareigas atliktų kvalifikuotai. Reikia tik idėjų ir iniciatyvos.
Jaunieji šauliai Lietuvos valstybės ateitis. Šiuo metu Šaulių sąjunga jiems skiria tikrai daug dėmesio, todėl R. Chodosevičiaus pastangos sumenkinti šį darbą yra bevaisės. Akcentuoti smulkmenas nematant esmės gali tik jaunesnieji leitenantai, karininkai, kurių laipsnių Lietuvos kariuomenėje jau nebėra.
Nesu pedagogas, todėl negaliu teigti, jog puikiai žinau, kokios turi būti jaunimo mokymo programos, kokiais metodais jiems reikia perteikti žinias, tačiau niekad nesutiksiu, jog jaunųjų šaulių stovyklos būtų sukarintos, jose vyrautų suvoroviečių mokyklų muštras, o ne kompleksiškas, įvairiapusis jaunuolių lavinimas su skautiškais elementais, paskaitomis, sporto varžybomis, diskotekomis. Jaunus žmones pirmiausia reikia sudominti, daug ką pateikti netgi žaidimų forma, o ne apkrauti komandosų programomis. Rikiuotė, susipažinimas su ginklais, šaudymas, topografija ir kiti kariniai užsiėmimai kartu su sporto varžybomis, diskotekomis, pasisėdėjimais prie laužų ir formuoja jaunąjį šaulį jaunimui priimtinu būdu. Ir, žinoma, paskaitos, seminarai, viktorinos bei kiti užsiėmimai, padedantys formuoti patriotinę-pilietinę pasaulėžiūrą, meilę tėvynei. Tai ypač svarbu šiuo metu, kada mažoms tautoms pražūtingą kosmopolitizmą propaguoja net pats užsienio reikalų ministras. Jaunieji šauliai ne kariūnai, nors dalis jais galbūt ir taps, tačiau būsimieji Lietuvos gynėjai, pasiruošę ginti savo šalį, pasak V. Putvinskio, ne vien tik kardu.
LŠS turi savo finansininkus, yra rinktinių ir Sąjungos lygmens revizijų komisijos, Sąjungoje atliekamas finansų auditas. Kam įdomu, gali pasidomėti ir gauti informaciją. Žinoma, jeigu žinos, ko nori. Šiuo metu LŠS nėra pajėgi veltui aprūpinti šaulius uniformomis, skiriamaisiais ženklais, atributika, todėl už viską tenka susimokėti. Tas aišku visiems, išskyrus R. Grigaitį ir A. J. Kojelį.
LŠS, būdama visuomenine organizacija ir gyvuodama tik iš rėmėjų bei užsienio šaulių paaukotų lėšų, pamažu kokybiškai silpo. Centro valdybos nariai, dalinių vadai turėjo galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui, o tik po to užsiimti šauliška veikla. Iš aktyvios Sąjungos veiklos palaipsniui traukėsi arba savo veiklą ribojo labiausiai išsilavinę žmonės ir 1997 metais LŠS tik vegetavo. 1997 metų liepos 2 dieną priėmus Šaulių sąjungos įstatymą, kitus teisės aktus, pasikeitus vadovybei, atlikus struktūrinę reorganizaciją, LŠS virto rimta institucija. Didelį vaidmenį suvaidino Sąjungos finansavimas. Sąjungai pradėjo vadovauti valstybės apmokami profesionalai, padidėjo reikalavimai įvairaus lygmens vadams. Nenuostabu, jog kažkam tai nepatiko, nes reikalavo atsakomybės, tvarkos, darbo.
Pagaliau dėl atlyginimų dydžio. R. Chodosevičius buvo rinktinės vadas, todėl labai gerai žino, kokius atlyginimus gauna rinktinių vadai, jų pavaduotojai ir koks jų darbo krūvis bei atsakomybė. Žinoma, jei rinktinės vadas jaučia atsakomybę ir stengiasi dirbti, o ne rezga intrigas. Sąjungos vado ar štabo darbuotojų atlyginimai taip pat nėra paslaptis. Kam labai rūpi, gali sužinoti.
Užkliuvo R. Chodosevičiui ir Trimitas. Kartu su G. Jankumi parvežiau Trimito registracijos pažymėjimą iš Vilniaus. Pasirodžius pirmiesiems Trimito, kurio redakcijoje tuo laiku teko dirbti, numeriams, vėl pasipylė kritika ir patarimai, ką reikia spausdinti, kaip reikia dirbti. Praėjus beveik dvidešimčiai metų vėl tos pačios frazės Trimitas neįdomus, jame neatsispindi tikrosios problemos ir rūpesčiai, jis brukamas per prievartą. Prašom siūlykite Trimitui įdomius ir aktualius straipsnius, tikrai bus išspausdinti.
Buvęs Vilniaus rinktinės vadas ir kiti vilniečiai šauliai norėtų žinoti ir aplinkybes, lėmusias, kad jų gretose susibūrė dvi psichologiškai ir politiškai oponuojančios jaunųjų šaulių grupuotės. Vilniaus rinktinėje dažnai kildavo įvairių problemų. Iš pradžių keli politikuojantys rėksniai norėjo ją padaryti Laisvės lygos prielipu. LŠS Centro valdyba ilgai aiškino, jog Šaulių sąjunga niekad nebuvo, nėra ir nebus politinė organizacija, keitė vadus, pačius įžūliausius šalino iš Sąjungos gretų, tačiau suformuoti sostinėje stiprų ir vieningą dalinį niekaip nesisekė. Dėl destruktyvių veiksmų nuo Vilniaus rinktinės faktiškai buvo atsiskyręs rokerių Geležinio vilko šaulių būrys, vadovaujamas B. Lisandro. Šis aktyviai veikęs jaunų šaulių būrys pripažino tik Centro valdybos sprendimus. 1991 metų sausio 13-ąją šio būrio šauliai gynė televizijos bokštą, D. Gerbutavičius ir I. Šimulionis paaukojo savo gyvybes. Vidinės rietenos, skaldymasis, nepaklusnumas Centro valdybos sprendimams Vilniaus rinktinėje vyravo gana ilgai.
Galima dar prisiminti vilniečio A. Bendinsko šimtadienį Šaulių sąjungos vado poste ir jo padarytą žalą Lietuvos šaulių sąjungai. Niekad neužmiršiu, dėl kieno kaltės ir piktavališkumo LŠS, artėjant jos atkūrimo 20-mečiui, neturi atkūrimo akto originalo ir turbūt niekados nebeturės...
XXI amžiui norėčiau padėkoti už tai, kad susidomėjo Šaulių sąjunga, kad paskatino diskusijoms, suteikė progą atsakyti. Nesvarbu, jog straipsnis, privertęs mane pareikšti savo nuomonę, neigiamas. Manau, kad dviejų garbingų Šaulių sąjungos jubiliejų akivaizdoje laikraštis pastebės ir šviesiąsias jos puses.
Algimantas RAGELIS,
LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės narys
Girionys, Kauno raj.
Atidžiai perskaičiau LŠS atkūrimo iniciatyvinės grupės nario Algimanto Ragelio atsiliepimą į mano rašinius, analizuojančius šiandieninę padėtį Šaulių sąjungoje. Džiugu, kad mano rašiniai susilaukė bent tokio dėmesio (nors, atvirai kalbant, aš labai laukiu viešos akistatos su Šaulių sąjungos vadu Juozu Širvinsku). Tačiau liūdna, kad A. Ragelis ne visai suprato, ko aš siekiau rengdamas tuos interviu. Mano rašinių tikslas stiprinti, o ne kenkti Šaulių sąjungai. Nejaugi iš tų rašinių nematyti, jog man skaudu, kad Šaulių sąjunga nepopuliari, uždara, popierinė organizacija? Nejaugi iš tų interviu nematyti, jog man skaudu, kad žurnalas Trimitas nepopuliarus, jaunimo nemėgiamas, neskaitomas? Galų gale nejaugi nesimato, kad ir mano pašnekovams skauda širdį dėl Šaulių sąjungoje susikaupusių problemų? O gal jų nėra, gal Šaulių sąjunga šventa karvė?
Beje, Šaulių sąjungos vadą kritikuojančių šaulių esama kur kas daugiau, nei R. Chodosevičius, R. Grigaitis ar A. J. Kojelis. Tik anie šauliai neturi tiek pilietinės drąsos apie Šaulių sąjungoje susikaupusias negeroves kalbėti viešai, kaip tai padarė mano pašnekovai. Mano supratimu, tiek šiems žmonėms privalome dėkoti už visuomeniškumą, o ne kaltinti juos primityviai kerštaujant J. Širvinskui.
A. Ragelis, užuot ėmęs analizuoti iškeltas konkrečias negeroves, nuklydo į teorinius, istorinius pasvarstymus, kokia turėtų būti sąjunga. Jis nepareikalavo, jog Šaulių sąjungos vadas pasakytų, kokia jo mėnesinė alga su visais priedais, komandiruotpinigiais bei premijomis. Jis nedrįso atvirai paremti ir XXI amžiaus iniciatyvos surengti diskusiją dėl Šaulių sąjungos skaudulių. Neišgirdo ir mūsų klausimo, kiek šaulių vadų buvo atleista iš sąjungos J. Širvinsko vadovavimo laikais, kiek iš atleistųjų bylinėjosi su sąjungos vadovybe ir kiek iš jų bylas laimėjo. Žodžiu, perskaitęs A. Ragelio straipsnį taip ir nesužinojau, kiek pinigų atleistieji šauliai prisiteisė dėl priverstinių pravaikštų ir neteisėtų pašalinimų iš sąjungos, taip pat nesužinojau, kam vis dėlto atskaitingas Šaulių sąjungos vadas, kokias teises ir pareigas turi jo pavaduotojai...
A. Ragelio laiškas man nepriimtinas dar ir dėl to, kad asmeniškai esu dalyvavęs ne vienoje jaunųjų šaulių stovykloje, renginyje, pratybose, todėl puikiai mačiau, koks dabartinis sąjungos vadas kartais būna tendencingas, piktas bei pagiežingas. Nepaisant visų šių aplinkybių, mes skelbiame A. Ragelio straipsnį, nes XXI amžius demokratiškas leidinys. Skirtingai nei Šaulių sąjungos žurnalas Trimitas, savo puslapiuose nepersispausdinęs nė vieno mūsų rašinio apie Šaulių sąjungą. Beje, mus pasiekė žinia, jog J. Širvinsko paliepimu visuose Šaulių sąjungai priklausančiuose kompiuteriuose gali būti užblokuota galimybė skaityti internetinį portalą www.slaptai.lt, nes jame paskelbti videointerviu su R. Chodosevičiumi, R. Grigaičiu ir A. J. Kojeliu.
Gintaras VISOCKAS
© 2009 XXI amžius
|