Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Lietuvos ketvirtasis prezidentas

Laisvės Kovos Sąjūdžio vadui, partizanų generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui – 100

Kazimieras DOBKEVIČIUS

Jonas Žemaitis-Vytautas

Jonas Žemaitis gimė 1909 m. kovo 15 dieną Palangoje, tarnautojo šeimoje, kurioje augo vyresnioji sesuo Kotryna. Vėliau Žemaičių šeima persikėlė į Lomžą, todėl lankyti mokyklą Jonas pradėjo Lenkijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Žemaičiai grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kiaulininkų kaime, Šiluvos valsčiuje (Raseinių r.). Jau po metų dėl sunkios padėties šeimai teko išsikraustyti į Raseinius. Raseinių gimnazijoje baigęs šešias gimnazijos klases, J. Žemaitis įstojo į Kauno karo mokyklą, 1929 m. spalio 6 dieną jam buvo suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, lapkričio 23 dieną – leitenanto.

1936 metais jaunasis karininkas, išlaikęs konkursinį egzaminą, buvo išsiųstas studijuoti į artilerijos mokyklą Prancūzijoje. Baigęs mokslus užsienyje, į tėvynę grįžo 1938 m. vasarą ir buvo paskirtas pirmojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Netrukus J. Žemaičiui buvo suteiktas kapitono laipsnis ir jis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. 1939 metais kapitonas J. Žemaitis perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ą artilerijos pulką Šiauliuose. 1940 metais Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir rugpjūčio 30 dieną LSSR Liaudies komisarų tarybai nutarus performuoti Liaudies kariuomenę į Raudonosios armijos 29-ą šaulių korpusą, J. Žemaitis pateko į 184-osios divizijos 617 artilerijos pulką ir buvo paskirtas pulko mokyklos viršininku. Karo pradžia jį užklupo Varėnos poligone. Nors buvo gavęs įsakymą trauktis į Rytus, J. Žemaitis su grupe karininkų sąmoningai atsiliko ir pasidavė į vokiečių nelaisvę. Nepanorėjęs tarnauti vokiečiams, išėjo į atsargą ir apsigyveno Kaune, įsidarbino Energetikos valdyboje. Netrukus vedė Eleną Valionytę. 1941 m. gruodžio mėnesį jiems gimė sūnus Jonas Laimutis. Trijų asmenų šeimai okupuotame Kaune buvo itin sunku išsilaikyti, todėl 1942 m. birželį jauna šeima grįžo į tėviškę ir J. Žemaitis pradėjo dirbti Šiluvos žemės ūkio kooperatyvo vadovu. 1943 metais Šiluvos vikaras Antanas Kazlauskas J. Žemaitį pakvietė į valsčiaus komitetą, kuris būrė patriotiškai nusiteikusius žmones. 1944 metais generolui Povilui Plechavičiui suorganizavus Vietinę rinktinę, J. Žemaitis tapo šios rinktinės 310 bataliono vadu. Išformavus rinktinę, J. Žemaičiui pavyko išlikti nesuimtam, tačiau nuo tada prasidėjo nelegalus gyvenimas. 1945 m. kovo mėnesį jis susisiekė su Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) atstovais ir, davęs priesaiką, birželio mėnesį įsijungė į Juozo Čeponio vadovaujamą partizanų Žebenkšties rinktinę Raseinių rajone, pasirinko Dariaus slapyvardį. J. Žemaitis tapo šios rinktinės štabo viršininku. 1945 m. liepos 22 dieną Virtukų miško kautynėse jis gavo pirmąjį kovos krikštą. 1947 metų gegužę J. Žemaitis išrenkamas Jungtinės Kęstučio apygardos vadu. Suprasdamas didelę spaudos įtaką partizaninei kovai, jis parengė nurodymą dėl spaudos platinimo, atliko organizacinius partizanų struktūrų pertvarkymus, ragino nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. 1948 m. gegužės mėnesį įkūrė Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritį, tapo jos vadu ir pasirinko Vytauto slapyvardį. 1949 m. vasario mėnesį visos Lietuvos partizanų  vadų suvažiavime Jonas Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos prezidiumo pirmininku, jam suteiktas laisvės kovotojo partizanų generolo laipsnis. LLKS jungė karines formuotes bei visuomenines grupes bei karinėmis priemonėmis kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. LLKS Taryba, priimdama 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją, buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vadovaujanti šiai kovai, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje. Ši deklaracija pripažinta Lietuvos valstybės teisiniu aktu. Ją pasirašė aštuoni signatarai, tarp jų ir J. Žemaitis-Vytautas.

Gyvenant sekinančiomis sąlygomis, nuolat jaučiant didelę įtampą ir atsakomybę J. Žemaičio sveikata ėmė silpnėti ir 1951 m. gruodžio mėnesį jį ištiko insultas. 1952 m. sausio 30 dieną jis parašė aktą: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas“. Slaugomas M. Žiliūtės slėpėsi Jurbarko rajone, Šimkaičių miško bunkeryje. 1953 metais, pasitaisius sveikatai, vėl pradėjo eiti buvusias pareigas. 1953 m. gegužės 30 dieną bunkeris, kuriame slapstėsi J. Žemaitis-Vytautas, buvo išduotas. Panaudojus dujas partizanų vadas suimtas gyvas ir lėktuvu pristatytas pas L. Beriją – „deryboms“. Birželio 25 dieną jį  L. Berija dar tardė, o jau kitą dieną pats buvo suimtas. J. Žemaitis Maskvoje buvo tardomas iki 1953 m. rugpjūčio 26 dienos. J. Žemaitis atsisakė padėti MVD organams ir buvo grąžintas į Vilnių.  1954 m. birželio 1–9 dienomis Vilniuje karinio tribunolo patalpose vyko uždaras teismas, kuriame pagal Rusijos SFSR BK 58-1b, 58-8, 58-10 antrosios dalies ir 58-11 straipsnius J. Žemaičiui-Vytautui buvo paskirta mirties bausmė ir turto konfiskavimas. 1954 m. lapkričio 26 dieną J. Žemaitį sušaudė Maskvos Butyrkų kalėjime.

1995 metais apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis televizijos  filmas „Ketvirtasis prezidentas“ (režisierius Juozas Sabolius, scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir J. Sabolius). 1996 metais tuometinio Šiluvos klebono Leono Kalinausko rūpesčiu J. Žemaičio tėviškėje buvo pastatytas koplytstulpis (tautodailininkas Adolfas Teresius). 1997 m. vasario 14 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Žemaitis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu (po mirties), 1998 m. sausio 28 dieną J. Žemaičiui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. lapkričio 20 dieną Krašto apsaugos ministro įsakymu Karo Akademijai suteiktas generolo Jono Žemaičio vardas, 1999 metais Vilniuje, prie Krašto apsaugos ministerijos, pastatytas paminklas generolui J. Žemaičiui (paminklo autorius – skulptorius Vitalijus Lukošaitis). 2004 m. lapkričio 28 dieną Palangoje, priešais Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun bažnyčią, atidengtas paminklas iš Palangos kilusiam generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (paminklo autorius skulptorius Jonas Jagėla).

J. Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę. Medicinos seselė Marija Žiliūtė, bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, jį trumpai apibūdino taip: „Tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė“.  J. Žemaičio ryšininkė šviesaus atminimo Nina Nausėdaitė yra pasakiusi: „Man teko pažinti daug taurių, pasiaukojančių, neišdavusių Tėvynei duotos priesaikos ir didvyriškai žuvusių Lietuvos sūnų. Vienas tokių didvyrių – Jonas Žemaitis-Vytautas“.

© 2009 „XXI amžius“