Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Rytų Europos vyskupai aptarė pokomunistinį laikotarpį

Mindaugas BUIKA

Komunizmo kankinys Kroatijos kardinolas palaimintasis Aloyzas Stepinačas (1898–1960), beatifikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II prieš dešimtį metų

Popiežius patvirtina Bažnyčios misiją

Šiemet daugelyje Vidurio ir Rytų Europos šalių minimos komunizmo žlugimo 20-tosios metinės ir apžvelgiamas nueitas kelias, iškilę nauji iššūkiai ir išlikę senojo paveldo problemos. Už tikėjimo ir tautų laisvę kovojusi Bažnyčia tuo metu buvo viena svarbiausių tų didžiųjų politinių permainų skatintoja, todėl jos sukaupta patirtis taip pat visapusiškai aptariama ir vertinama. Kaip tik šiuo tikslu vasario pirmoje pusėje į Zagrebą (Kroatija) susirinko 13-os pokomunistinių šalių Vyskupų konferencijų pirmininkai ar jų pavaduotojai. Susitikime dalyvavo penki kardinolai – Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislavas Dzivišas, Budapešto arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas, Venecijos patriarchas kardinolas Andželas Skola ir renginio šeimininkas – Zagrebo arkivyskupas kardinolas Josipas Bozaničius.

Tai buvo jau trečias Europos regiono episkopatų vadovų susitikimas – pirmasis 2004 metais įvyko Budapešte (Vengrija), o antrasis – 2007 metais Prahoje (Čekija). Zagrebe kalbant apie „Bažnyčios misiją Vidurio ir Rytų Europoje praėjus dvidešimčiai metų po komunistų sistemos žlugimo (1986–2009)“, buvo prisimintas komunizmo kankinys Kroatijos kardinolas palaimintasis Aloyzas Stepinačas (1898–1960), beatifikuotas popiežiaus Jono Pauliaus II prieš dešimtį metų (1998-ųjų spalio 3 dieną). Jo liturginio minėjimo dieną – vasario 10-ąją – Zagrebo katedroje susitikime dalyvavę Bažnyčios hierarchai koncelebravo šv. Mišias.

Ta proga kardinolui J. Bozaničiui atsiųstame laiške popiežius Benediktas XVI priminė jo pirmtako kardinolo A. Stepinačo kankinystę ir drąsų liudijimą tiek sunkiais Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945), tiek ir prasidėjus Josipo Broz Tito komunistiniam režimui buvusioje Jugoslavijoje. (Tada ganytojas po „parodomojo“ teismo proceso buvo nušalintas nuo pareigų, ištremtas ir galiausiai nunuodytas.) Tai yra „paskata ir padrąsinimas“ Bažnyčiai be paliovos tęsti savo piligrimystę persekiojimų keliais visame pasaulyje, skelbiant Viešpaties kančią ir mirtį iki Jo antrojo atėjimo. Šioje Bažnyčios misijoje yra gyvybiškai svarbus ganytojų ir Vyskupų konferencijų bendradarbiavimas, kuris suteikia naują viltį katalikiškam veikimui Europoje ir visame pasaulyje. „Su komunizmo žlugimu Bažnyčiai iškilo nauji iššūkiai ir naujos problemos, tačiau Viešpaties nurodymas lieka tas pats: eiti iki žemės pakraščių ir skelbti Evangelijos mokymą visai kūrinijai“, – pažymėjo laiške Šventasis Tėvas.

Komunistinio paveldo naujos formos

Vasario 10 dieną Zagrebo katedroje aukotų šv. Mišių homilijoje kardinolas J. Bazaničius, kuris taip pat yra Europos Vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) vicepirmininkas, palygino palaimintojo kardinolo A. Stepinačo ir kitų komunizmo kankinių tikėjimą ir liudijimą su evangeliniu pasakojimu apie grūdą, kuris turi apmirti, kad duotų vaisių. Komunizmo pastatyta geležinė siena, kirtusi Europą, taip pat gali būti suprantama kaip pasidalijimų, savimeilės, atskyrimo nuo Dievo įvaizdis. „Ją pastatė žmonės, norėję sukliudyti žmonėms bendrauti, tačiau jos tikslas buvo gilesnis, nes tuo siekta žmogaus žvilgsnį atitraukti nuo Dievo ir nuo Jo meilės pažinimo“, – sakė ganytojas. Nepaisant to, kad tokia siena buvo pastatyta, „Dievas pasėjo sėklą, gyvybės dovaną ir leido jai numirti“, kad vėl atgimtų ir duotų vaisių.

Kardinolui didelį susirūpinimą kelia tai, kad ir praėjus dviem dešimtmečiams nuo totalitarinio komunizmo žlugimo, jo paveldas tebėra ryškus visose gyvenimo srityse, įskaitant antireligines nuostatas. „Nors ir susidaro įspūdis, kad buvusi sistema nustojo funkcionuoti ankstesne forma, tačiau iš tikrųjų ji tik transformavosi ir liko apnuodyta – kaip dirva, iš kurios turi išaugti naujos gyvybės želmenys“, – sakė Zagrebo arkivyskupas. Buvusio komunizmo struktūrų paveldas liko įstatymuose, teismų veikimo srityje, ekonomikoje, švietimo sistemoje ir visoje kultūroje. Ypač tai jaučiama vertinant nesenos praeities įvykius. „Net 20 metų praėjus po komunizmo žlugimo tiesa neįleido savo šaknų“, – pažymėjo kardinolas J. Bozaničius, atkreipdamas dėmesį, kad ir dabar Kroatijoje vengiama kalbėti apie palaimintojo A. Stepinačo liudijimo nuopelnus.

„Melo vaikai“ surinko buvusios sienos likučius ir bando nuslėpti tiesą tiek apie praeities komunizmo veikėjų, tiek ir apie buvusių institucijų nusikaltimus. „Kai kurie su buvusios sienos liekanomis ir toliau sėja pasidalijimą bei sumaišties sėklą“, – tvirtino homilijoje Kroatijos episkopato vadovas. Taigi, nors geležinė siena ir griuvo, bet jos liekanos dar trukdo. Kardinolas atkreipė dėmesį į antropologinės tiesos apie žmogų falsifikavimą, taip pat gyvybės ir šeimos klausimus. „Mes niekada nenuolaidžiausime ir neisime į politinius kompromisus, nes tai ne žmogiškųjų  susitarimų, bet esminės tiesos reikalas“, – aiškino hierarchas teigdamas, kad jos ištakos glūdi Bažnyčios mokyme.

Jis pažymėjo, kad šiuo metu ypač aktualus Bažnyčių bendrystės reikalas, kadangi „tam tikros ideologijos bando sutraukyti ryšius“ tarp Rytų ir Vakarų krikščionių. Kardinolas taip pat kvietė neužmiršti tos didelės paramos, kurią laisvėje gyvenusios Bažnyčios teikė persekiojamiems tikintiesiems Rytų Europoje, nes šis solidarumas stiprino ryžtą kovoje su valstybiniu ateizmu iki kankinystės aukos. Kardinolas J. Bozaničius teigė, jog atėjo laikas sutelktai darbuotis naujoje evangelizacijoje siekiant atrasti krikščioniškąsias šaknis bei atsiliepiant į tuos iššūkius, kuriuos „iškėlė redukcionistinis požiūris į žmogų“ ir ypač „reliatyvizmo diktatūra“.

Nuolat prisiminti istorijos pamokas

Apie tuos „naujuosius iššūkius“ Zagrebo susitikime kalbėjo Budapešto arkivyskupas kardinolas P. Erdas, kuris yra ir CCEE pirmininkas, bei Vakarų Bažnyčios atstovas Venecijos kardinolas A. Skola. Buvo pripažinta, kad „nepaisant radikaliai skirtingų istorinių kontekstų“, dabartinės Europos dvasinės problemos yra panašios. Todėl aktualiu išlieka popiežiaus Jono Pauliaus II tvirtinimas apie komunistinio ateizmo patirties svarbą. Komunistinėje sistemoje buvo aiškinama, kad „religija yra susvetimėjimo elementas, todėl turėjo išnykti žmogui išsivaduojant. Bet to laikotarpio patirtis atskleidė kitą tiesą: religija ir Bažnyčia buvo efektyviausi žmogaus išsilaisvinimo iš sistemos, bandžiusios jį visiškai užvaldyti, faktoriai“.

Štai kodėl tokia svarbi yra naujoji evangelizacija, turinti padėti dabarties žmonėms prasmingai atsiliepti į globalizacijos, bioetikos ar migracijos iššūkius. Be to, pokomunistinei Vidurio ir Rytų Europos visuomenei tenka dorotis su „praeitos epochos psichologine našta, kuri dar ir šiandien įvairiose gyvenimo srityse sukelia radikalią poliarizaciją su nepasitikėjimo bei neapykantos sentimentais“,  teigiama susitikimo baigiamajame dokumente. Dėl tos priežasties Vyskupų konferencijų pirmininkai sutarė, kad „yra būtina padėti jauniems žmonėms pažinti savo tautos tikrąją istoriją ir išlaikyti gyvą atminimą tų, kurie pasiaukojo kankinystei dėl tikėjimo“. Taip pat buvo nutarta „skatinti istorinių kongresų, kurie nagrinėtų Bažnyčios gyvenimo valdant komunistams pamokas, organizavimą“. Komunizmas, kaip paveldas, paliko gilias žaizdas asmens ir visuomenės gyvenime, todėl joms užgydyti yra svarbi sielovadinė parama.

© 2009 „XXI amžius“