Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

„Vėjų nužymėtais vieškeliais einu“       (J. A. Jūragis)

Marija MACIJAUSKIENĖ

Juozas Almis Jūragis Ričardo ŠAKNIO fotokopija

Australijoje gyvenantį poetą Juozą Almį Jūragį kitas Australijos lietuvis poetas Bronius Žalys taip charakterizavo: „Kai literatūrinių popiečių ar švenčių minėjimų metu į sceną išeina Juozas Almis Jūragis, salė nuščiūva; jo tvirtas raiškus žodis užvaldo klausančius, ir salėje girdisi tik jo skambus balsas. Nesvarbu ar tai būtų proza ar poezija, jo klausoma su sukauptu atidumu. (…) Įvairiomis progomis jį matome kaip prelegentą. Jo gabią plunksną pastebime ir spaudoje, pasisakant vienu ar kitu kultūriniu klausimu. (…) Juozas Almis Jūragis nemėgsta būti „organizuotas“, bet kultūrinio darbo vežimą jis veža neblogiau už „organizuotuosius“, nelaukdamas už tai atlygio“. B. Žalio paliudijimu tvirtai tikiu, nes jis turbūt ne vieną pūrą druskos yra suvalgęs kol kartu su kitais tautiečiais 1948-aisiais atsidūrė Australijos žemyne.

Vien tik išvardinus užjūriuose nuveiktus jo svarbiausius darbus, stebiesi, kad nebūdamas profesionalas, t. y. kaip pats sako, savo veido prakaitu užsidirbdavęs duoną, tiek daug mūsų kultūros istorijai davė. Bostoniškei „Lietuvių enciklopedijai“ parengė Sidnėjaus lietuvių gyvenimo ir veiklos aprašymą, 1965–1966 metais redagavo „Tėviškės aidų“ mėnesinį kultūrinį priedą „Verpetai“, kartu su Jurgiu Janavičiumi Sidnėjuje 1970–1973 metais leido literatūrinį leidinį „Poezijos ir prozos lakštai“, suredagavo „Australijos lietuvių metraščio“ I tomą, 1966 metais – Australijos lietuvių poezijos rinkinį „Terra Australis“ ir Sidnėjaus  „Plunksnos“ klubo almanachą „Plunksna ir žodis“, savo straipsniais ir recenzijomis išvedė į platesnius literatūros vandenis ligi tol nutylėtus kūrėjus. Tokį kultūros istoriko vaidmenį jam suteikė Vytautas Šiaurys. „Tėvynės židiny“ tilpusiame straipsnyje J. A. Jūragio kūryba buvo publikuojama literatūriniuose metraščiuose – Pirmoji, Antroji ir Ketvirtoji „Pradalgė“, jo poema „Karalaičio Kazimiero jaunystė“ – Alfonso Šešplaukio-Tyruolio redaguotoje antologijoje „Vainikas, Kryžius. Lelija“. Kaziui Bradūnui pakvietus, jo eilėraščiai įėjo į antologiją „Lietuvių poezija išeivijoje 1945–1971“ (III t.). Jo kūryba pasirodė ir Vilniuje, – V. Kubiliaus paruoštos antologijos „Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija“ antrajame tome, antologijoje „Po Pietų kryžiumi“. J. A. Jūragio eilėraščiai buvo išversti ir į olandų kalbą… Visko ir neišvardinsi. Jo lyrika, vertimai, straipsniai, recenzijos pasirodydavo „Mūsų pastogėje“, „Užuovėjoje“, „Tėviškės aiduose“, „Drauge“, „Karyje“, „Lietuvių dienose“, „Aiduose“, „Skautų aide“, „Tėviškės židinyje“ (tai tik palikus Lietuvą). Su paskaitomis, kaip ir JAV poetas Antanas Gustaitis, J. A. Jūragis apkeliavo visas Australijos lietuvių salas, stiprindamas tėvynės meilę, jos kultūros atmintį ir kalbą.

Australijos lietuvių gyvenime J. A. Jūragis – tikras šviesulys, kupinas idėjų ir niekad neatsisakęs darbo kultūros labui. 1965–1967 metais buvo Australijos lietuvių bendruomenės Krašto kultūros tarybos sekretorius. Sekretoriumi buvo komitete, ruošusiame Lietuvių dienas. Priklausė „Plunksnos“ klubui ir Sidnėjaus literatų būreliui, yra Lietuvių rašytojų draugijos narys. 1964 metais įsteigė Žemaičių knygos mėgėjų ratelį „Gintaras“, kurio tikslas – leisti lietuviškas knygas. Ir išleido ne vieną.

Iš kur tas užsispyrimas, tas darbštumas?! Gimė J. A. Jūragis 1917 metų spalio 3 dieną Tauragės apskrities Laukuvos valsčiaus Baltakalnio kaime, ūkininko sodyboje. Baigęs Plungėje tėvų kapucinų gimnaziją, atvyko į Kauną. Apie studijas svajoti negalėjo būti ir minties. Mokantis gimnazijoje jį rėmė sesuo Ona, su kuria siejo ypač tvirti dvasiniai ryšiai. Pirma publikacija pasirodė 1931 metais „Žvaigždutėje“, vėliau bendradarbiavo „Šaltinyje“, „Skautų aide“, „Trimite“, „Jaunajam ūkininke“, „Lurde“, „Draugijoje“, „Ateityje“, „Žemaičių žemėje“, „Karyje“, „Savaitėje“, „Naujojoje Lietuvoje“.

J. A. Jūragio gyvenimo kelias lemtingas visom prasmėm. Štai citata iš jo autobiografijos: „Vieškeliai vis vedė toliau nuo namų. Kai lietuviškos teritorijos neužteko, jie vingiavo per svetimus kraštus: Vokietiją, Prancūziją, Austriją, Italiją. Niekur neteko pastoviau sustoti, pradėti ką nors prasmingo veikti. Baimė, badas, pažeminimas ir rytojaus netikrumas alino jėgas ir stelbė dvasią. Kai 1948 metais laivas išmetė mane į Australijos salą, pasijutau kaip Odisėjas, pagaliau pasiekęs tvirtą krantą, bet be naudos praradęs didelį gyvenimo gabalą…“

Nepažįstamas kraštas, laukianti nežinia ir tėvynės netektis, rodos, turėjo sugniuždyti. Laimė, laive sutiko tokios pat lemties gyvenimo moterį (išlipus į krantą netrukus susituokė) Stanislavą Pinikaitę, kuri jam suteikė dvasios ramybę. Australijai priėmus po savo dangum, pagal sutartį pirmus dvejus metus dirbo Warragamboje, didžiulės užtvankos statyboje. Anksti rytą svilinant saulei, siaučiant vėjams, išvažiuoja,  o vėlai vakare grįžta į jo laukiančius namus. Vėliau iki pensijos dirbo „Conpress“ bendrovės, leidžiančios didžiausią Australijos moterų žurnalą „Women’s Weekly“, gamybos ir ekspedicijos skyriuje.

J. A. Jūragio kultūrinė ir kūrybinė veikla įrodo, kad kiekviena diena būdavo taupiai sunaudojama pagrindiniam tikslui: išlikti savimi, tarnaujant žmogiškumui, kultūrai ir visa tai apgaubia ir įprasmina tėvynės ilgesys. Literatūrologui Ričardui Pakalniškiui J. A. Jūragis pasakojo: „Nuo 1956 metų pastoviai gaudavau „Pergalę“ ir beveik pastoviai „Literatūrą ir meną“. Sesuo siuntinėjo „Kultūros barus“ ir kelis kitus mažareikšmius žurnalus. Mane domino viskas, nes literatūra, nors ir su išimtimis, buvo teisingiausias Lietuvos žmonių gyvenimo veidrodis. Grožinėje literatūroje – apsakymuose ir romanuose – vadovaujamos nepagražintos gyvenimo tikrovės jokia kita informacija negalėjo atstoti. Man labai naudingos buvo knygų recenzijos, platesni kūrybos nagrinėjimai. Džiugino mane lituanistinės bibliotekos serijoje išleistieji veikalai, Žemaitės, Bitės, Sruogos, Simonaitytės raštų tomai, visi lituanistiniai veikalai, žodynai ir vadovėliai.

Niekada sau nekėliau klausimo, ką teikia man Lietuvoje kuriama literatūra. Aš džiaugiausi. Ji palaikė mano mintis Lietuvoje, nors taip toli gyvenantį, siejo mane su Lietuva, siejo taip artimai, kad kartais beveik jausdavausi nepasitraukęs iš Lietuvos, padėjo man išlaikyti gyvą, nenuskurdintą, nenudėvėtą lietuvių kalbą“.

Ir dar tame pat interviu apie 1990-ųjų įvykius: „Susižavėjimas drąsa skambėjo pasaulio valstybių sostinėse, valdžios vyrų kabinetuose, didžiųjų dienraščių redakcijose. O didingieji 1990 metai! Didžiųjų dienraščių pirmuosiuose puslapiuose švietė žinios apie Lietuvos kovą. Stipriom jėgom Australijos spauda, televizija ir radijas kovojo už Lietuvos laisvą ateitį tol, kol Europos valstybės ir Rusija pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Rinkau iškarpas viso to, kas apie Lietuvą buvo rašoma didžiuosiuose mūsų valstijos dienraščiuose. Susidarė 300 puslapių didelio formato albumai...“

1964 metais pasirodė J. A. Jūragio eilėraščių rinkinys „Tolimieji miražai“, 1977-aisiais – „Akmens ir paukščio metas“ (savo lėšomis išleido „Minties“ spaustuvės savininkai – Elena ir Pranas Nagiai ir Zigmas Kyzelis) ir 1986 m. – ankstyvosios kūrybos rinkinys „Žeme, būk mano motina“.

Pirmas pastebėjimas būtų: knygos, eilėraščiai, tarsi veidrodis atspindi autoriaus skaidrią sielą ir patirtį. Jis reikliai atrinko ir derino skyriuose dedamus eilėraščius. Rinkinio „Tolimieji miražai“ eilėraščiai dar kupini gimtosios žemės laukų alsavimo, jaunatviškos sielos pavasario, kuris Lietuvoje gyvenant liko neišdainuotas... Tai lyg skolos Lietuvai grąžinimas.

Ežerai – lyg indai

Vyno sklidini.

Žvaigždės atsispindi

Šviesiai vandeny.

Eilėraštis „Karalaičio Kazimiero jaunystė“ primena V. Mykolaitį-Putiną, o eilėraštis „Kartą pavasarį“ – K. Binkį, eilėraštis „Laisvės daina“ – prieškario lietuvių žygio dainas.

Rinkinys liudija autorių dar neatsiplėšus nuo Lietuvos, jos realijų, o su gamta jis tarsi susilieja. Anot paties J. A. Jūragio: „Karštomis vasaros dienomis ir rudenio darganose ganydamas gyvulius, išmokau suprasti žemės kalbą ir kasdien besikeičiančias žemės nuotaikas... Mane supanti gamta buvo mano esybės dalis, o aš pats buvau dalis tos gamtos...“

Stebina trioletų gausa, kurie, rodos, plaukte išplaukia lengvai lyg rytmečio rūkas prieš saulei patekant. Rinkinys, atskiri eilėraščiai – tarsi išlaikytas vynas – stiprūs ir saviti. Kartais juntu, kad matau savo tėvą, šešiolikmetį moksleivį, Klaipėdos vaduotojų gretose (eil. „Žygis prie Baltijos“) arba su poetu kartu braidau Kauno gatvėmis ir Ąžuolyno takeliais (eil. „Širdis žydėjo vieną žiemą“). Labai stiprus skyrius „Audringi laisvės viesulai“. Šio rinkinio eilėraščiuose įsismelkęs gilus autoriaus tikėjimas, kartais ir šiek tiek rusifikuotas, bet gilus, neatidalijimas, kurio šaknys glūdi senajame mūsų tikėjime gamtos jėgomis.

Ir šiame antrame rinkinyje eilėraščiai, tarsi laiko antspaudas.

Mes nesam vargingi paklydėliai

Ant kelio didžiųjų kaimynų.

Ir introdukcija:

Tik miražai, jaunystėj nušvitę,

Miestai, žmonės, gimtoji šalis –

Aš buvau ten dalis jų mažytė,

Jie gi – mano didžiausia dalis.

Rinkinys „Akmens ir paukščio metas“ prasme labai talpus. Čia atsiveria erdvės autoriaus erudicijai, naujoms patirtims ir įžvalgoms, filosofiniams apmąstymams, įsismelkimai į antikinę istoriją, savistabą, įsiklausymus į gamtą, kasdienybę, prasmių įskėlimą... Kai kur nuskamba tautosakos motyvas. Ir lyg pro stipriai suveržtą tvarstį prasimuša Tėvynės ilgesys.

Šis rinkinys jau kvepia Australijos žeme, bet tai tik plonas ledelis, nes tėviškės motyvais nesustodama plaka autoriaus širdis. Istorijos žingsniai skyriuje „Brėžiniai smėlyne“, skyrius „Monologai apie kasdieninius daiktus“, kur, rodos, iš paprastučio įvykio iškyla gili prasmė, lyg pasikalbėjimai autoriaus su savimi, užslėpta ironija... Labai jaudinantis ir stiprus eilėraštis „Susižavėjimas“, skirtas žmonai Stanislovai. Kontrastais paremtas emociškai stiprus – „Nesugrįžimo žemė“.

Kaitra, kaip ištirpęs švinas.

Troškulio agonijoje

Eižėja žemės kūnas,

Raudonas, degantis varis.

Ir palaidos raudoni vėjai

Bekraščiuose raudono smėlio

kapinynuos

Išdžiūvusius mūsų kaulus

Šioje Never Never žemėje,

Šioje dykumoje, iš kurios

Retas keleivis begrįžta...

O Nemunas išteka,

Vandens pritvinęs.

Pakrantėse žydi pievos...

Autoriaus žodynas turtingas, išsaugotas dar nuo kūdikystės. Vyriškai santūriai išreikšta meilė toliuose likusiam kraštui, kur vėlų Kalėdų vakarą „širdim atpažįsta savo pėdas ir pripustytąjį sodą akim apibėga“:

Dabar esu gyvasis žodis

Senosios protėvių kalbos...

O knygos „Akmens ir paukščio metas“ vienoje aplanko pusėje autoriaus filosofiniai pasikalbėjimai, tarsi prisipažinimai sau ir skaitytojui: „Esu tiktai žmogus – dvasia ir juodžemis, paukštis ir akmuo... Einu per pasaulį, atrasdamas vis daugiau ankstesniųjų savo buvimo pėdsakų. Esu ieškotojas. Ieškau šviesos ir gėrio vis tamsėjančiuose pasaulio horizontuose. Mane lydi džiaugsmingas žinojimas, kad nuo planetos Žemės pradžios, nuo tada, kai buvo tiesiami visatos pamatai, buvau, esu ir būsiu nenykstančios medžiagos vis besikeičiančiose formose ir niekada nepraeinančiame dvasios amžinume. Esu tiktai žmogus – dvasia ir juodžemis, paukštis ir akmuo“.

Toksai mano naujasis pažįstamas – esu laiminga, sutikus jį savo kelyje.

© 2009 „XXI amžius“