Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atgarsiai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Laisvės akiračiai

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Prezidento rinkimų kampanijos traukinys vis labiau įsibėgėja. Jau aiškūs pagrindiniai pretendentai į prezidento postą – tai eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, naujasis LSDP vadovas Algirdas Butkevičius, Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos iškeltas Seimo narys Valentinas Mazuronis. Kovo 7 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos tarybos posėdyje buvo perskaitytas prof. Vytauto Landsbergio laiškas, kuriame jis pranešė atsisakąs dalyvauti prezidento rinkimuose. 89 tarybos nariai balsavo už D. Grybauskaitės rėmimo prezidento rinkimuose, 9 buvo prieš, 28 susilaikė.

Kovo 7 dieną vykusiame socialdemokratų partijos suvažiavime naujuoju partijos pirmininku išrinktas Seimo narys Algirdas Butkevičius: už jį balsavo 329 delegatai iš 600. Už Zigmantą Balčytį balsavo 240 delegatų, o 26 delegatai palaikė Vytenio Andriukaičio kandidatūrą. Tad A. Brazausko remiamas Z. Balčytis pralaimėjo jau pirmajame balsavimo ture. Gal jau artėja laikas, kai nuo arenos LSDP valdžioje nueis komunistiniai „dinozaurai“.

Teisėsaugos pareigūnai protestuoja dėl mažėjančių atlyginimų. Daugelio jų atlyginimai sumažėjo 10 procentų. Kovo 4 dieną susidariusią padėtį aptarė vidaus reikalų  ministras Raimundas Palaitis ir pareigūnų profsąjungų atstovai. Deja, ministras nieko paguodžiančio pasakyti negalėjo, nes biudžete trūksta pinigų. Pareigūnų atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas nebent metų viduryje, kai galbūt atsiras papildomų lėšų.

Profsąjungų atstovai iškelia aktualius klausimus dėl socialinio teisingumo mūsų krašte. Daugelyje Vakarų Europos valstybių įmonių eilinių darbuotojų ir vadovų atlyginimai skiriasi 4–5 kartus. Sakysime, jei  žemiausio rango darbuotojai  gauna 2 tūkstančių eurų atlyginimą, tai įmonės vadovų atlyginimai siekia apie 10 tūkstančių eurų. Lietuvoje  situacija kitokia: tiek privačiose įmonėse, tiek kai kuriuose savivaldybių kontroliuojamose įmonėse eilinių darbuotojų ir vadovų algos skiriasi 10–20 kartų, o kartais ir dar daugiau – iki 30 kartų. Atlyginimo fondų perskirstymas yra vienas iš rezervo būdų, kaip spręsti įmonių finansines problemas.

Valdovų rūmų ir stadionų statymo šalininkai krizės akivaizdoje pritilo. Matome rūmų ir arenų statybų karštinės rezultatus – valstybės pinigai iššvaistyti, trūksta lėšų net pensijoms padidinti. Valdovų rūmų statybai jau išleista 270 milijonų litų, didžiulio stadiono Vilniuje statybai – 100 milijonų litų. Beje, šio stadiono statybos užkonservuotos, ir neaišku, ar išvis pajudės per artimiausius dvejus metus.

Kai svarstome apie dabartinę Lietuvos padėtį, apie įsigalėjusią didelę socialinę atskirtį, tenka atsigręžti į praeitį. Nors kai kas sako, kad nereikia žvalgytis į praeitį, tai nieko gero neduos. Tačiau praeities įvykiai turi įtakos ir šiai dienai, todėl tik išsiaiškinę praeities įvykius galime suprasti dabar vykstančius procesus. 1989–1991 metais iš smulkių verslo artelių užsimezgė būsimųjų koncernų užuomazgos. Kai minios Lietuvos žmonių dalyvavo Sąjūdžio mitinguose, pavojaus akivaizdoje budėjo prie Seimo rūmų, kiti kūrė EBSW, „Luokę“, „Romar“, „Rubiconą“, Vakarų pramonės ir finansų korporaciją ir kitus būsimus kapitalizmo aštuonkojus. Po 1992 metų rinkimų į valdžią atėjus, o teisingiau grižus LDDP, nušvito kapitalizmo ryklių aukso valanda. Galų gale įsitvirtinę, užsitikrinę valdančiųjų politikų paramą, jie perėmė ir valstybinių bankų kontrolę. EBSW prezidentas Gintaras Petrikas tapo Lietuvos valstybinio komercinio banko tarybos pirmininku, Taupomojo banko tarybai ėmė vadovauti įtakingo Kauno ir Klaipėdos klano atstovas Robertas Preikša, o Žemės ūkio banko – „Luokės“ strategas Vincas Gustainis. Grupuočių užvaldytų bankų laukė liūdnas likimas: Valstybinis komercinis bankas faktiškai bankrutavo ir buvo prijungtas prie Taupomojo banko, o kiti valstybiniai bankai patyrė didžiulius nuostolius. Valstybės biudžetui padaryta žala viršijo pusę milijardo litų. O kur dabar šie įtakingieji? Gintaro Petriko gyvenimas bene daugiausia nušviečiamas. Keletą metų praleidęs JAV kalėjime, dabar gyvena LIetuvoje, dėl jo aferų vyksta teismų procesas, kuris dar nežinia kada baigsis. Robertas Preikša gyvena Klaipėdoje, valdo kelias abejotinos reputacijos bendroves, teisėsaugos pareigūnų teigimu, yra susijęs su tarptautiniu organizuotu nusikalstamumu. Paslaptingiausias iš šios trijulės Vincas Gustainis dabar yra klestinčio koncerno „Vilsota“ savininkas. „Luokę“ valdė keturi savininkai – R. Kiauleikis, R. Getautas, A. Kudarauskas ir V. Gustainis. Šis koncernas 1992 metais įkūrė du bankus – „Aurabanką“ ir „Balticbanką“. Be to, „Luokės“ įtakoje atsidūrė ir valstybinis Žemės ūkio bankas. 1996 metais „Aurabankas“ ir „Balticbankas“ bankrutavo, didžiulius nuostolius patyrė ir Žemės ūkio bankas, o EBSW kontroliavo Komercijos ir kredito banką bei Valstybinį komercinį banką. Iš abiejų bankų buvo išgrobstytos didžiulės pinigų sumos, valstybei ir privatiems klientams padaryti stambūs nuostoliai. 1996 metais bankrutavusį „Ekspres“ banką įkūrė keli buvę KGB pareigūnai ir kriminaliniai baronai, artimai susiję su G. Kirkilu. Ilgas tyrimas dėl „Ekspres“ bankroto buvo bevaisis. Klaipėdos oligarchai A. Bosas, R. Stonys ir M. Gusiatinas įkūrė „Vakarų banką“.1996 metais šį banką  ištiko tyčinis bankrotas, o banko savininkai dar labiau suklestėjo. Deja, aferistų ir jų rėmėjų veikla taip ir liko deramai neįvertinta. Jie tęsia savo veiklą ir tokia „fasadinė“ demokratija piktina daugelį piliečių.

Mes patys savo šalies problemų dažnai jau nebematome, virdami savosiose sultyse, tad labai pravartus  žvilgsnis iš šono. Žinomas britų žurnalistas Edvardas Lukas savo knygoje „Naujas šaltasis karas“ žvelgia į dabartinių Lietuvos problemų šaknis – 1993–1995 metus, tuo metu jis dažnai čia lankėsi: „Būtent Lietuvoje ėmė formuotis mano mintys apie postkomunizmą. Greitai paaiškėjo kad politikoje daugiausia sukosi sukčiai ir idiotai. Ministerijose buvo prastai tvarkomasi, pareigas užėmė parsidavėliai sovietmečio biurokratai. Didelį nerimą kėlė niekur nedingę KGB tinklai. Lietuvą užliejo Sovietų Sąjungos rezervinių fondų pinigai, investuojami į verslą – viešbučius, draudimą ir nekilnojamąjį turtą. Milžiniškai augo ir organizuotas nusikalstamumas. Vadinamoji mafija pasiryžo tapti garbingais verslininkais. Dabar kas kelis mėnesius atvykstu į Lietuvą, džiaugiuosi susitikdamas su senais draugais ir galimybe atnaujinti savo aprūdijusią lietuvių kalbą. Tačiau šį džiaugsmą temdo nusivylimas korupcija ir neatsparumas ekonominiam ir politiniam spaudimui iš Rytų“.

Lietuvos demokratijos raida nėra vienareikšmė. Gal greičiau pajudėsime tikros demokratinės valstybės link, jei greta atstovaujamosios demokratijos pasitelksime ir dalyvaujamąją demokratiją. Kitų, toliau pažengusių šalių pavyzdžiai rodo – tik atstovaujamosios ir dalyvaujamosios demokratijos suderinimas užtikrina gerovę ir stabilumą. Jei tai vyks visame mūsų krašte, patirsime esminį proveržį. Kol kas atskiruose Lietuvos rajonuose matome ryškius dalyvaujamosios demokratijos pavyzdžius. Štai Molėtų ir Kretingos rajonuose yra aktyvios vietos bendruomenės, kurios dalyvauja vietos savivaldoje, organizuoja renginius, sprendžia socialines problemas. Tauragės ir Pagėgių rajonuose padėtis visai kita – čia daug kriminalinių apraiškų, vietos bendruomenių mažai, jos silpnos, akivaizdi vietos valdžios korupcija. Klaipėdoje į policijos rėmėjų gretas čia jau įsijungė apie 300 žmonių, tarp jų ir du katalikų kunigai. Policijos rėmėjai aktyviai padeda policijai, užtikrina viešąją tvarką. Tad nusivilti tikrai neverta, Lietuva atlaikė ir sunkesnių išbandymų.

© 2009 „XXI amžius“