Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Rinka
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ketvirtojo Lietuvos prezidento inauguracija

Minint brig. generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo metines

Prof. Ona Voverienė

Generolo Jono Žemaičio-Vytauto giminaičiai

Bareljefas ketvirtajam Lietuvos prezidentui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui Karo akademijos kiemelyje

Prie Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto bareljefo kalba jį šventinęs mons. Alfonsas Svarinskas. Dešinėje – prezidentas Valdas Adamkus

Jaunieji kariūnai vieno iškiliausių lietuvių tautos sūnaus minėjime

Minėjime dalyvavo Lietuvos partizaniniu pasipriešinimu besidomintis švedų rašytojas ir režisierius Jonas Ohmanas

Pasilikot jauni, dainose amžini,

Partizanai, sūneliai Tėvynės...

(Iš Lietuvos partizanų dainos)

Kovo 13 dieną Lietuvos karo akademijos kiemelyje ir ramovėje iškilmingai pažymėtos Jono Žemaičio, vadovavusio Žemaitijos partizanų būriams, o nuo 1949 m. vasario 16 dienos ir visam Lietuvos partizaniniam judėjimui bei Lietuvos valstybei pogrindyje, 100-osios gimimo metinės.

Visus įeinančius į Karo akademijos teritoriją maloniai pasitiko šventinėmis uniformomis pasipuošę budėtojai, kiekvieno lietuvio širdį pripildydami pasididžiavimu mūsų kariuomene ir būsimais karininkais. Karo akademijos kiemelyje buvo surengta iškilminga rikiuotė. Iškilmėse dalyvavo Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, Atkurtosios Lietuvos pirmasis Prezidentas prof. Vytautas Landsbergis, ministras pirmininkas Andrius Kubilius, krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, Lietuvos kariuomenės vadas brig. gen. Valdas Tutkus, kiti aukšti vyriausybės ir kariuomenės vadai, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos Tarybos pirmininkas mjr. Jonas Čeponis, Laisvės kovų dalyviai, J. Žemaičio-Vytauto bendražygiai.

Sugiedojus Lietuvos himną buvo perskaityta Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio Lietuvos Nepriklausomybės deklaracija, kurią eidami mirti 1949 m. vasario 16 dieną patvirtino ir paliko savo Tautai visų Lietuvos partizanų apygardų vadai. Stiprų įspūdį paliko pakartoti J. Žemaičio Aukščiausiame Teisme pasakyti paskutinieji žodžiai, kuriuose jis oriai patvirtino savo meilę Tėvynei, smerkdamas okupantus ir jų režimą, reikšdamas viltį, kad jo ir jo bendražygių devynerius metus trukusi kova anksčiau ar vėliau duos savo rezultatus – Lietuva taps laisva ir nepriklausoma.

Lietuvos partizanų, tremtinių, šaulių ir kitų laisvės kovotojų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, pašventinęs Lietuvos ketvirtojo prezidento bareljefą (skulptorius Liutauras Serapinas) ant Karo akademijos ramovės sienos, kalbėjo: „Turime atsiprašyti visų žuvusiųjų Lietuvos partizanų ir ypač partizanų apygardų vadų, kad iki šiol neįvykdėme vieno pagrindinių jų pasirašytos Deklaracijos straipsnių – ne tik nenubaudėme komunistinio režimo kolaborantų, bet ir atidavėme jiems valdžią atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje“. Kunigas kvietė siekti teisingumo, grįžti prie Dievo, nes tik Dievas yra mūsų jėga ir stiprybė, prieglauda nuo visų nelaimių.

Iškilmingą minėjimą pradėjęs Karo akademijos rektorius gen. Edvardas Mažeikis džiaugėsi Karo akademiją pasiekusia žinia, kad iki šiol vadintas „partizanų prezidentu“, „okupuotos Lietuvos prezidentu“ ir netgi „žuvusiųjų prezidentu“ brig. gen. Jonas Žemaitis buvo pripažintas visos Lietuvos Prezidentu – Lietuvos kariuomenei tai didelė garbė. Lietuvos karininkų mokytojas suabejojo, ar daug mūsų kartos karininkų galėtų tiek metų ir taip stoiškai ištverti pogrindžio, kovos, nuolat gresiančių pavojų ir gyvenimo bunkeriuose sąlygas, kokiomis teko gyventi ir kovoti Lietuvos partizanams. „Tie, kurie dėvime uniformą, turėtume paklausti savęs, ar aš taip galėčiau? Jeigu atsakymas būtų „galėčiau“ – jis pateisintų partizanų kariuomenės vado ir Lietuvos Prezidento Jono Žemaičio-Vytauto viltis“.

Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, priminęs skaudžias okupacijos pamokas, akcentavo, kad iškiliausi to meto Lietuvos sūnūs ir dukros patyrę skaudžiausią dalią ir tapę Tautos didvyriais, nesiekė šlovės, o tik vykdė pareigą Tėvynei ir priesaikai. Tarnystė pareigai buvo grindžiama amžinosiomis Tautos vertybėmis – sąžine ir orumu, meile Tėvynei, tiesos ir teisingumo siekiu. Už tas vertybes Laisvės kovos dalyviai sutiko žūti, bet jų neišduoti. Istorija liudija, kad tikri idealai – yra vieninteliai, kuriais grindžiamas Tautos ir Valstybės išlikimas. Laisvės kovotojai sugebėjo idealizmą paversti patriotizmu, aukščiausiu kiekvieno kario siekiu, kurį realizavus einama į Amžinybę. Jonas Žemaitis-Vytautas savo gyvenimu ir kova amžinai išliks lietuvių Tautos atmintyje: knygose, kino filmuose, dramos kūriniuose, mene, visų mūsų širdyse.

Atkuriamojo Seimo pirmininkas, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis akcentavo gen. Jono Žemaičio strateginį protą, pareigos ir atsakomybės už savo Tėvynės likimą jausmą. Jis žinojo, už ką kovoja, nors ir žinojo, kad žus. Tokią sampratą šiandien jau pradedame suvokti. Ir tas gražus proto ir širdies derinys turėtų išaugti į gražų ir galingą medį, kuris padės išsaugoti Lietuvos nepriklausomybės tęstinumą. To medžio sėkla buvo pasėta 1949 metų partizanų Deklaracijoje, kuri tapo ne tik istoriniu faktu, bet ir 1999 metais Lietuvos valstybės teisiniu aktu. Jo tekstas turi būti suvokiamas ne tik kaip visuma, bet ir privalu vykdyti kiekvieną jos straipsnį.

Prof. Vytautas Landsbergis akcentavo, kad pasipriešinimo kovoje dalyvavo ne tik vyrai su ginklu rankose, bet ir moterys, kurdamos eiles, dainas, jas dainuodamos Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, jų mokydamos vaikus, jiems skiepydamos supratimą, kad vienintelė ir teisėta Lietuvos valdžia yra ne ta, kuri valdo, o ta, kuri yra pogrindyje ir kuri kovoja. Žinodamas visa tai net NKVD monstras Berija pagarbiai elgėsi su Jonu Žemaičiu, vadino jį „Lietuvos pasipriešinimo vadu“, pripažino pogrindyje veikusios valstybės egzistavimą, kvietė bendradarbiauti. Tą turi suprasti kiekvienas. Ši iškilminga diena, – kalbėjo Lietuvos Prezidentas de facto, – tai valstybės ir kariuomenės stiprios jungties liudijimas ir neturime leisti tai jungčiai susilpnėti“.

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigė, kad melas negali nugalėti tiesos. Tiesa nugali melą. Tiesa buvo fiksuota Deklaracijoje. Tiesa – tai Lietuvos atkurta nepriklausomybė. Teisingumas – tai Jono Žemaičio-Vytauto skulptūra Kauno Karo muziejaus sodelyje. Tiesa – tai ir Jono Žemaičio bareljefas, kurį šiandien pašventinome ant Karo akademijos ramovės sienos. Tiesa bus atkurta ir tada, kai bus paskelbti valstybiniu mastu Lietuvos nepriklausomybės signatarais visi žuvusieji už Lietuvos laisvę partizanų apygardų vadai, pasirašę 1949 metų Deklaraciją. Tiesa bus ir tada, kai atstatysime Jono Žemaičio-Vytauto, Lietuvos prezidento „rūmus“ – jo bunkerį Šimkaičių miške ir jį galės lankyti Lietuvos moksleiviai ir studentai, gaivinti atmintį ir siekti teisingumo visose gyvenimo srityse.

Kariuomenės vadas brig. gen. ltn. Valdas Tutkus pasveikino partizanus ir Laisvės kovotojus ir pažymėjo, kad devynioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais švenčiame jų kovos pergalę. Sausio 13-osios įvykiai parodė, kad dabartinė lietuvių karta galėtų pakartoti partizanų žygdarbį: esame pralaimėję daug kovų, tačiau lietuvis niekada nepralaimėjo karo. Mes įstojome į Europos Sąjungą ir NATO ne dėl to, kad bijome rusų, o dėl to, kad gerbiame civilizuoto pasaulio vertybes, mums brangi tikra europietiška demokratija ir jos iškovojimai. Simboliška, kad šios aukštosios mokyklos studentai, pasirinkę garbingiausią profesiją – ginti mūsų kraštą, aplaistytą partizanų krauju, patys pirmieji švenčia Lietuvos Prezidento J. Žemaičio-Vytauto inauguraciją. Jo dvasia išliks kiekvieno Lietuvos kario širdyje.

LLKS Tarybos pirmininkas, buvęs partizanas Jonas Čeponis pažymėjo, kad partizanų atsakomybės, pareigos ir ištikimybės jausmus ugdė stipri lietuviška šeima, mokykla, visa tuometinė lietuviška aplinka. Tik stiprios dvasios žmonės dėl tautos ir Lietuvos Nepriklausomybės galėjo ištverti kančias, tremtį, artimųjų žūtis. Partizanas priekaištavo Nepriklausomos Lietuvos buvusiems vadovams, leidusiems paniekinti partizanų aukas, išleidžiant paskvilį, niekinantį švenčiausius tautos jausmus – knygiūkštę „Žali“.

Su generolo J. Žemaičio biografija ir jo kova su okupantais supažindino jo dukterėčios Aušra Vilkienė ir Rūta Juškaitė. Auditorija jas sutiko audringais plojimais. Istorikas Romas Batūra supažindino susirinkusiuosius su J. Žemaičio vadovauto partizanų būrio, vėliau rinktinės, dar vėliau Jungtinės Kęstučio partizanų apygardos kovų vietomis.

Ramovės fojė veikė gen. Jono Žemaičio-Vytauto fotonuotraukų ir išlikusių dokumentų paroda. Iškilmingo ir įspūdingo renginio pabaigoje Karo akademijos šeimininkai, karo pedagogikos profesoriai ir karininkai konferencijos svečius pakvietė į kartų susitikimą pabendrauti prie arbatos puodelio.

Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotraukos

© 2009 „XXI amžius“