Perka pigiai, parduoda brangiai
Benjaminas ŽULYS
Priešprieša tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų atsirado jau senokai. Ypač nepatenkinti ūkininkai, nes jiems perdirbimo įmonės moka žeminančiai mažą kainą. Ne kartą pieno gamintojai skelbė protesto akcijas, aptarė nepakenčiamą padėtį, priėmė įvairiausių nutarimų. Neseniai Jonavoje įvykusiame šalies pieno gamintojų suvažiavime ir vėl buvo kalbama apie pieno supirkimo kainas, atsiskaitymą su ūkininkais. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovo Jono Vilionio nuomone, pieno krizė gilėja ir po poros metų gali pasiekti kritinę ribą. Laikyti karves jau dabar neapsimoka, todėl gyvuliai skaudama širdimi bus vežami į skerdyklas. Mūsų ūkininkams už pieną mokama mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. Štai pernai gruodyje ES rinkoje už toną pieno buvo mokama 115,9 lito, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Estijoje po 91,2 lito, Latvijoje po 81,4 lito, Lenkijoje po 74,8 lito, o Lietuvoje po 74 litus už toną. Dabar pas mus pienas superkamas po 65 centus už kilogramą, nors gamybos savikaina siekia 85 centus. Jau dabar aišku, kad esant tokioms supirkimo kainoms, apie tūkstančiui ūkininkų gresia bankrotas. Kaime dar labiau išaugs nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis, aštrės socialinės problemos. Pieno gamintojai reikalauja, kad Vyriausybė pasistengtų, jog nuo šių metų gegužės pradžios už kilogramą pieno būtų mokama po 87 centus. Tik vargu ar tai gali būti įgyvendinta, nes tam prireiktų ne vienos dešimties milijonų litų. Juolab nežinia, kaip tuos pinigus paimti, nes pieno perdirbėjai yra akcinės bendrovės, privačios įmonės ir rinkos sąlygomis jos diktuoja savo sąlygas. Be to, ir perdirbėjai skundžiasi, kad gamybos išlaidos didėja, kad esą ir jie sunkiai suduria galą su galu. Bet pieno gamintojai tuo netiki. Antai, pavyzdžiui, Rokiškio sūrių gamykloje dirba ne vienas tūkstantis žmonių, nors panašioje Vakarų įmonėje pakaktų pusšimčio. Ten veikia itin pažangi technika, diegiamos naujausios technologijos, tad ir už pieną gali mokėti daugiau.
|
Pieno kelias
Bronius VERTELKA
Šiais laikais norėdamas nusipirkti litrą kuro ūkininkas turi parduoti maždaug 10 kilogramų pieno. Tiek pat kainuoja ir pigiausių cigarečių pakelis. Tačiau nugriebtas pienas, pardavinėjamas parduotuvėse, kainuoja keleriopai brangiau, nei gauna gamintojas. Tiltagaliuose gyvenanti Gražina Vilimienė neseniai pardavė savo vienintelę maitintoją. Mirus vyrui, neliko vilties ją išlaikyti ganykla toli, prisišienauti brangu. Pieno produktus ji perka kaimo parduotuvėje: Brangoka, bet kitokios išeities nematau. Sudėjus karvės išlaikymo išlaidas, kažin ar būtų pigiau. Tiltagaliuose laikančius karvę ant pirštų galima suskaičiuoti. Kaime daugiausia gyvena pensininkai, nes dauguma jaunų išvyko uždarbiauti į užsienį. Likę, kad dar ir pajėgtų ūkininkauti, nebenori užsikrauti vargo su karvėmis.
|
Krizė tęsis 10 metų
Benjaminas ŽULYS
Vis labiau juntame dabartinės ir ateinančios ekonominės bei socialinės krizės būseną ir pasekmes. Dabar tai vadinama sunkmečiu ar ekonomine stagnacija, bet nuo kalbininkų teorinių apibendrinimų situacija nesikeis. Seimas ir Vyriausybė pirmiausia pasirūpino savo asmenine gerove ir tik žodžiais ieško išeičių iš susidariusios situacijos, visą kaltę versdami pasaulinei krizei. Mokesčiai auga, šuoliais didėja bedarbystė, gilėja socialinis nuosmukis.
|