Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Literatūra
Ora et labora
Rinka
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Popiežius neša Afrikai Viešpaties taiką ir laisvę

Mindaugas BUIKA

Popiežius džiugiai sutinkamas Kamerūne

Tradiciniame interviu lėktuve popiežius Benediktas XVI teigė, jog viena svarbių kelionės intencijų – kad tarptautinė bendruomenė neužmirštų Juodojo kontinento

Iškilmingas Šventojo Tėvo sutikimas Kamerūno sostinės Jaundės oro uoste

Sunki pastarųjų dešimtmečių patirtis

Šiuo metu vykstanti popiežiaus Benedikto XVI apaštalinė kelionė po Afrikos valstybės – Kamerūną ir Angolą – jau įpusėjo. (Apie vizito eigą plačiau informuosime kitos savaitės numeriuose.) 2009 metais Šventasis Tėvas kaip ir žadėjo Afrikai skiria ypatingą dėmesį. Kovo 19 dieną Kamerūno sostinėje Jaundėje iš viso kontinento šalių atvykusiems hierarchams Popiežius pristatė spalio mėnesį Vatikane įvyksiančio Afrikos Bažnyčiai skirto Vyskupų Sinodo gaires („Instrumentum laboris“).

Antrosios „afrikietiškos“ Vyskupų Sinodo asamblėjos tema: „Bažnyčia Afrikoje susitaikymo, teisingumo ir taikos tarnystėje“. (Pirmąjį Afrikai skirtą Vyskupų Sinodą 1994 metais buvo sušaukęs popiežius Jonas Paulius II). Tai labai aktuali tema žinant sudėtingą ir socialinių kontrastų kupiną padėtį Juodajame kontinente. Kaip pavyzdį galima nurodyti kad ir Angolą, kuri lankantis popiežiui Benediktui XVI minės savo evangelizacijos 500 metų jubiliejų.

Tik 2002 metais Angoloje buvo baigtas net 27 metus trukęs polietinis karas, nusinešęs beveik 2 milijonus gyvybių. (Šalis iš viso turi 15,5 milijono gyventojų, kurių 8,6 milijono (55 proc.) yra katalikai. Kiti išpažįsta vietines pagoniškas tikybas.) Kovose, prasidėjusiose nuo pat nepriklausomybės atgavimo 1975 metais (iki tol Angola buvo Portugalijos kolonija), atspindėjo šaltojo karo priešprieša. Pagrindines besivaidijančias jėgas palaikė arba Sovietų Sąjunga (Angolos išsivadavimo liaudies judėjimą, MPLA), arba Jungtinės Amerikos Valstijos (Angolos visiškos nepriklausomybės nacionalinę sąjungą, UNITA). Paremti promarksistinį MPLA, kuris Angolą valdo iki šiol, į šalį vienu metu buvo įvesti netgi komunistinės Kubos kariniai daliniai. Po tokios suirutės gamtiniais ištekliais, netgi deimantais, turtinga Angola pagal gyventojų pajamas tapo viena skurdžiausių pasaulyje šalių. Angola yra naftos eksportuotojų kartelio OPEC narys. Pagal naftos išgavimą Afrikoje ji nusileidžia tik Nigerijai, tačiau didžiosios dalies gyventojų pajamos mažesnės nei 1 doleris per dieną, o daugiau kaip pusė darbingo amžiaus žmonių yra bedarbiai. Angolos piliečių vidutinė gyvenimo trukmė siekia vos 38 metus, o ketvirtadalis vaikų nesulaukia ir penkerių metų.

Vyskupai smerkia korupciją

Nors daugelio Afrikos šalių kolonijinis paveldas ir vėlesnės permainos gali būti skirtingos, tačiau skurdas ir su juo susijusios socialinės problemos būdingos beveik visoms kontinento valstybėms. Tai žemynas su „sunkomis problemomis, skaudžiomis žaizdomis ir tuo pat metu su didžiulėmis galimybėmis bei viltimis“, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI savo vizito išvakarėse susitikęs su piligrimais Šv. Petro aikštėje. Jis prašė pasaulio katalikų melstis, kad ši „misijinė kelionė“ į Afriką būtų sėkminga ir padėtų skelbti kontinento tautoms „Viešpaties taiką“, kuri būtina jų pažangos ir susitaikymo kelyje.

Pasaulio krikščionių bendruomenė sparčiai augančiai Bažnyčiai Afrikoje (per Jono Pauliaus II pontifikatą katalikų skaičiais žemyne išaugo 160 proc., o kunigystės pašaukimų net patrigubėjo) turi rodyti ne tik dvasinį, bet ir praktinį solidarumą. Manoma, kad Afrikos problemas Šventasis Tėvas palies ir savo pirmojoje socialinėje enciklikoje, kuri turėtų būti paskelbta balandžio pradžioje. Tuo labiau kad dabar pasaulį ištikusi globalinė finansų krizė dar labiau apsunkino padėtį Afrikos šalyse, kurių dauguma yra įsiskolinusios. O pagal epidemines ligas (ypač AIDS ir maliarija) bei korupciją, afrikiečiai „pirmauja“ pasaulyje. Už šių klausimų sprendimus, kaip ir demokratijos plėtojimą bei karinių konfliktų sureguliavimą pirmiausia atsakinga vietinė valdžia.

Apie tai nuolat kalbama Afrikos vyskupų nacionaliniuose bei regioniniuose susitikimuose. Vatikano laikraštis „L’Osserva-tore Romano“ neseniai pranešė apie vasario mėnesį paskelbtą Vidurinės Afrikos regiono vyskupų konferencijų asociacijos pareiškimą dėl skurdo ir korupcijos jų šalys. Čado Centrinės Afrikos Respublikos, Ekvatorinės Gvinėjos, Gabono, Kamerūno ir Kongo katalikų ganytojai pasmerkė korupciją, klestinčią eksploatuojant energetinius resursus ir pabrėžė, kad „reikia didesnio skaidrumo ekonominėje veikloje“. Gamtinių išteklių naudojimas turi vykti prisilaikant ekologinių ir socialinių įstatymų, o ne vadovautis tarptautinių koncernų, papirkinėjančių valdininkus, nauda.

Jeigu Vidurinės Afrikos šalys, turinčios naftos versloves ir kitus turtus, yra vienos skurdžiausių pasaulyje, tai dėl to pirmiausia kalta korupcija, kuri „žlugdo vyriausybių ir ekonomikos teisingą funkcionavimą“, pabrėžė regiono vyskupai. Jie paragino peržiūrėti „neteisingus kontraktus“ su užsienio kompanijomis ir skirti didesnes investicijas į sveikatos apsaugos bei švietimo sritis. Ekonomika pirmiausia turi tarnauti „mūsų bendruomenių“, o ne užsienio „nedorų eksploatatorių“ gerovei, nurodė ganytojai.

Panašų socialinį pareiškimą šiomis dienomis paskelbė ir Kenijos vyskupų konferencija, pabrėždama būtinybę dorotis su visuomeninio gyvenimo ydomis. Kenijos episkopato vadovas sostinės Nairobio arkivyskupas kardinolas Džonas Ndžuje sakė, kad sprendžiant ekonominius klausimus reikia „socialinio atsinaujinimo, kuris remtųsi Evangelijos principais“. Visuomenėje, kurioje išplitęs smurtas, korupcija, nelygybė ir neteisingumas, Katalikų Bažnyčia turi atsiliepti sustiprintu „sąžinės formavimu“, kuris skatintų tiesą, teisingumą ir susitaikymą. Tik įveikus godumą, savanaudiškumą ir eliminavus „korupcijos kultūrą“ sumažės pavojus gyvybei ir „niekas nemirs iš bado“, – kalbėjo kardinolas D. Ndžuje.

„Caritas“ koordinuoja veiksmus

Kovo pradžioje Kenijos sostinėje Nairobyje pagrindinės katalikiškos paramos organizacijos „Caritas Internationalis“ vadovybė buvo surengusi tarptautinį kongresą, kuriame svarstytos Afrikos skurdo problemos. Susitikime dalyvavęs „Caritas Africa“ federacijos pirmininkas arkivyskupas Kiprianas Kizitas Luanga iš Ugandos sakė, kad popiežiaus Benedikto XVI vizitas į Kamerūną ir Angolą bei būsimasis Vyskupų Sinodas yra pirma proga aptarti Afrikos tautų iššūkius, ypač „skurdą, kuris yra skandalingas“.

Ganytojas pažymėjo, kad „Caritas“ stengiasi atsiliepti į labiausiai pažeidžiamų Afrikos gyventojų poreikius, taip pat prasideda prie socialinės pažangos ir taikos įtvirtinimo projektų. „Nairobyje mes aptarėme, kaip geriau pasidalyti patyrimu ir informacija, kaip geriau koordinuoti globalines pastangas pažeidžiamųjų naudai“. Delegatai ypač atkreipė dėmesį į globalines ekonomikos krizės, klimato kaitos, migracijos ir taikos stiprinimo klausimus.

Kai Jungtinės Tautos bei kitos tarptautinės organizacijos sudaro sąrašus šalių, kuriose humanitarinė padėtis ypač dramatiška, Afrikos valstybės visada atsiduria to sąrašo viršuje. Pirmiausia tai pasakytina apie pilietinio karo bei vidinių neramumų ištiktą Kongo Liaudies Respubliką, Sudaną (Darjuro provincija) ir Somalį. Todėl „Caritas Africa“ veikla labai svarbi ir reikalauja tarptautinės paramos.

Nairobyje buvo tartasi, kaip geriau koordinuoti veiksmus Afrikoje dažnų stichinių nelaimių (sausrų, potvynių) atvejais. Tam reikia ne tik lėšų ir aukų rinkliavos, bet ir profesionalumo, užuojautos bei atsižvelgimo į nacionalinio konteksto specifiką. Stichinės nelaimės, kaip ir skurdas, skatina Afrikos žmonių migraciją, kuri neretai tik paaštrina jų socialines problemas. „Caritas Internacionalis“, turėdama išplėtotą globalinį tinklą, stengiasi efektyviai padėti migrantams ir apginti jų teises.

„Globalinė ekonominė krizė vis daugiau žmonių įstumia į skurdo bedugnę, – Nairobyje vykusiame kongrese kalbėjo „Caritas Internationalis“ generalinė sekretorė Lesli En Knait. – Krizė taip pat atsiliepia ir mūsų darbui, kadangi daro neigiamą poveikį fundacijos šaltiniams“. Tačiau ji pripažino, kad krizė sukūrė progą iš naujo įvertinti visą ekonomikos sistemą, kuri iki šiol daugiau tarnavo turtingųjų poreikiams, kad jie dabar atsižvelgtų į „mūsų visų poreikius, ypač tų, kurie praeityje buvo atstumti“.

Materialinė pagalba ir dvasinis artumas

Artimas popiežiaus Benedikto XVI bendradarbis vokietis kardinolas Paulius Jozefas Kordesa, vadovaujantis Popiežiškajai „Cor Unum“ tarybai, koordinuojančiai Katalikų Bažnyčios karitatyvinę veiklą visame pasaulyje, taip pat pripažino, jog dabartinis Romos vyskupo vizitas paskatins visuotinį solidarumą Afrikai. Tai ypač svarbu finansinės ir ekonominės krizės sąlygomis, kai kiekvienas stengiasi pirmiausia spręsti savo reikalus, o kitų vargai nueina į antrą planą. „Jau pats faktas, kad jis keliauja, patraukia dėmesį. Kartais veiksmai kalba garsiau nei žodžiai“, – kalbėjo kardinolas P. Kordesas žurnalistams popiežiaus Benedikto XVI vizito išvakarėse.

Gerai pažinodamas kardinolą Jozefą Ratcingerį iš darbo Vokietijoje, o vėliau Romos Kurijoje laikų, kardinolas P. Kordesas pastebėjo, kad popiežius Jonas Paulius II, keliauti nemėgsta. „Jam tai yra auka, ir jeigu jis tai daro, reiškia žino, kad tai naudinga ir būtina“, – kalbėjo kardinolas. Afrikos atveju yra labai svarbu, kad Bažnyčia ne tik suteikia pagalbą per savo humanitarines organizacijas, bet ir jos vadovai rodo dvasinį  artumą atvykdami, bendraudami, paguosdami vargstančius žmones. „Aš buvau Sudane ir mačiau, kad pinigai dar ne viskas: žmonės nori matyti veidus, užuojautą, – aiškino Popiežiškosios tarybos pirmininkas. – Svarbu nuvykti ir pamatyti juos, būti kartu. Mes, europiečiai, per daug galvojame tik apie materialinę pagalbą, bet yra svarbus ir pačių dalyvavimas“.

Kardinolas P. Kordesas perspėjo dėl pavojingos tendencijos, jog katalikų karitatyvinės struktūros tampa grynai filantropinėmis organizacijomis, nutoldamas nuo dvasinių pagrindų. Jis pabrėžė, jog katalikai „negali filantropijos paversti profesija“, nes tada prarandamos artimo meilės evangelinės šaknys. (Šis gilusis dvasinis Bažnyčios karitatyvinės veiklos aspektas išryškintas popiežiaus Benedikto XVI pirmosios enciklikos „Deus Caritas est“ antrojoje dalyje.)

Duodamas tradicinį interviu lėktuve, popiežius Benediktas XVI patvirtino, jog viena iš svarbių jo kelionės intencijų – pasiekti, kad tarptautinė bendruomenė neužmirštų Juodojo kontinento globalinės ekonominės krizės sąlygomis. Šventasis Tėvas sakė, kad negabena Afrikai kokios nors specifinės ekonominės ar politinės programos: jo programa yra dvasinė, bet irgi svarbi dabartinės krizės sprendimui. „Esminis dalykas šioje krizėje yra etikos stygius ekonomikos struktūrose. Ekonomika nefunkcionuoja, jeigu savyje neturi etinių elementų“, – tvirtino Popiežius.

Iškilmingai sutiktas Kamerūno sostinės Jaundės oro uoste, jis dar kartą pabrėžė, kad Bažnyčia stengiasi atsiliepti į kenčiančių Afrikos žmonių balsą. Kviesdama į teisingumą, susitaikymą ir taiką, ji siūlo ne ekonominio ar politinio pavergimo modelius, dėl kurių Afrika kentėjo ilgus šimtmečius ir kenčia iki šiol, bet prasmingą Dievo vaikų laisvę. Bažnyčiai neprimeta teisės į gyvybę negerbiančių modelių, bet siūlo Gyvybės evangeliją. Ji nekursto etninių ir religinių vaidų, bet skelbia Dievo karalystės taiką ir džiaugsmą. Skelbia tai, ką popiežius Paulius VI kitados pavadino „meilės civilizacija“.

© 2009 „XXI amžius“