| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Sekant paskui kenčiantį Kristų...
Daugelis dalykų kiekvienais metais kartojasi. Mes juos išgyvename vis iš naujo ir iš naujo. Ar gali būti, jog kai kurie iš jų niekada nepabosta? Sako, kad gyvenimas yra nuolatinis kopimas į kalną net ir paslydus ir nusiritus atgal, vėl stojiesi ir eini. Tam, kad galėtum keltis ir eiti toliau, reikia nepaprasto tikėjimo, vilties ir meilės šaltinio. Greitai vėl švęsime šv. Velykas, prisiminsime tuos įvykius, kurie kiekvienam krikščioniui yra itin svarbūs. Galbūt čia ir yra tas šaltinis?.. Kaip šv. Kalėdos neatskiriamos nuo Advento, taip ir šv. Velykos neatskiriamos nuo Gavėnios. Abu šie prieššventiniai laikotarpiai vienaip ar kitaip yra susiję su laukimu. Kol buvau vaikas, man visada labiau patikdavo šv. Kalėdos. Atrodydavo, jog tie stebuklai labai pagyvina ir duoda daug darbo mano vaizduotei. Kai pradėjau po truputį žingsniuoti į suaugusiųjų gyvenimą, didesnis dėmesys pradėjo krypti į šv. Velykas ir Gavėnios laikotarpį. Pirmoji mintis, kuri ateina į galvą mąstant apie Gavėnią, tai Kryžiaus kelio ėjimas savo bažnyčioje kiekvieną penktadienį ir sekmadienį. Būtent aktyvus, vis atnaujinamas Kristaus kančios kelio apmąstymas. Kiekvienas krikščionis daugiau ar mažiau kartų yra susidūręs su šia maldos praktika. Kryžiaus kelias Gavėnios metu buvo visada apmąstomas kad ir vaikiška širdimi. Kartais galbūt net ne mintimis, o tik tuo, kad eini laikydamas žvakę šalia kryžiaus kartu su žmonėmis ir sustoji prie paveikslų, atsiklaupi, vėl atsistoji ir taip, kol apeini visą ratą bažnyčios viduje, o tada kunigas palaimina. Kartais labai šalta ir tik žvilgčioji į laikrodį, kada gi pasibaigs, tačiau kažko traukiamas vis eini. Ir tikrai atėjus metui, kai viskas giliai širdyje pradeda ryškėti naujomis spalvomis, pajunti, kad tie žingsniai, net ir sušalusiom kojom, buvo tokie prasmingi ir palaimingi tavo gyvenime. Ir čia jau atsiskleidžia įdomi patirtis. Juk Kryžiaus kelias tai tas pats, apeigos tokios pačios, bet širdyje tai vis išryškėja naujomis spalvomis, naujais išgyvenimais, naujais pasiryžimais. Saldainis tiek vaikystėje buvo saldus, tiek dabar saldus nepasikeitė, kaip ir daugelis kitų dalykų. O Kryžiaus kelias kas kartą naujas mano širdyje. Jame telpa visi mano sunkūs išgyvenimai ir džiaugsmingos patirtys. Tad jeigu taip yra, vadinasi, Kristaus kančios kelią reikia apmąstyti jau nuo pat vaikystės, kad per visą savo krikščionišką gyvenimą galėtum kuo toliau ir giliau juo nužengti. Tai vis dėlto, kur slypi ta amžinoji viltis, tas neišsemiamas jos šaltinis? Kryžiaus kelias turi vieną kryptį: jis prasideda per Paskutinę Vakarienę, Jėzus Kristus savo kančią pabaigia ant kryžiaus ir tada, Velykų sekmadienio rytą, randamas tuščias Jo kapas. Prisikėlimas tai ir yra ta vienintelė kryptis. Prisikėlimas yra tas meilės, vilties ir tikėjimo šaltinis todėl, kad tai nėra pabaiga, tai net nėra pradžia, tai yra ta Dievo Meilė savo kūriniui, kuri neturi nei pradžios, nei pabaigos, kuri yra amžina. Jei Dievo Meilė tokia nebūtų, tai Prisikėlimas negalėtų mums būti tuo nesibaigiančiu tikėjimo, meilės ir vilties šaltiniu, o jis yra. Jau 2000 metų žmonės nenustoja įtikėti Jėzaus Kristaus Prisikėlimu. Čia atsiveria ir išpažinties atgailos sakramento būtinumas krikščionies gyvenime, o ypač Gavėnios laikotarpiu. Būtent šis sakramentas Gavėnios laikotarpiu turi būti atliekamas su susikaupimu ir didelėmis pastangomis. Savo nuodėmių išpažinimas Dievui per kunigą ir Švč. Sakramento priėmimas mus įveda į šventąsias Velykas. Tai yra neatsiejama Gavėnios dalis, nes tik taip atsiveriame Šventajai Dvasiai, kad ji mums dovanotų vis didesnį suvokimą. Taigi Gavėnia ir Kristaus Prisikėlimo Velykų šventė yra tam, kad savo gyvenimus pasuktume ta kryptimi. Ar mums be galo sektųsi, ar mes būtume visiškame sielos ir kūno skurde, visa tai telpa tame kelyje sekant paskui kenčiantį Jėzų Kristų į Prisikėlimo sekmadienį. Visi mūsų darbai, žodžiai ir mintys turi vykti ta kryptimi. Jėzus Kristus savo Meile kiekvienam iš mūsų mus įgalina išgyventi savo Gavėnią ir Velykas, nesvarbu, kur esame. Ir jeigu mes esame krikščionys, tai visomis savo jėgomis ir maldomis stengsimės išgirsti Jėzaus kvietimą į amžinąjį tikėjimą, viltį ir meilę.
Vincentas Lizdenis,
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |