|
Perka pigiai, parduoda brangiai
Benjaminas ŽULYS
Priešprieša tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų atsirado jau senokai. Ypač nepatenkinti ūkininkai, nes jiems perdirbimo įmonės moka žeminančiai mažą kainą. Ne kartą pieno gamintojai skelbė protesto akcijas, aptarė nepakenčiamą padėtį, priėmė įvairiausių nutarimų. Neseniai Jonavoje įvykusiame šalies pieno gamintojų suvažiavime ir vėl buvo kalbama apie pieno supirkimo kainas, atsiskaitymą su ūkininkais. Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovo Jono Vilionio nuomone, pieno krizė gilėja ir po poros metų gali pasiekti kritinę ribą. Laikyti karves jau dabar neapsimoka, todėl gyvuliai skaudama širdimi bus vežami į skerdyklas. Mūsų ūkininkams už pieną mokama mažiausiai visoje Europos Sąjungoje. Štai pernai gruodyje ES rinkoje už toną pieno buvo mokama 115,9 lito, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Estijoje po 91,2 lito, Latvijoje po 81,4 lito, Lenkijoje po 74,8 lito, o Lietuvoje po 74 litus už toną. Dabar pas mus pienas superkamas po 65 centus už kilogramą, nors gamybos savikaina siekia 85 centus. Jau dabar aišku, kad esant tokioms supirkimo kainoms, apie tūkstančiui ūkininkų gresia bankrotas. Kaime dar labiau išaugs nepasitenkinimas gyvenimo sąlygomis, aštrės socialinės problemos. Pieno gamintojai reikalauja, kad Vyriausybė pasistengtų, jog nuo šių metų gegužės pradžios už kilogramą pieno būtų mokama po 87 centus. Tik vargu ar tai gali būti įgyvendinta, nes tam prireiktų ne vienos dešimties milijonų litų. Juolab nežinia, kaip tuos pinigus paimti, nes pieno perdirbėjai yra akcinės bendrovės, privačios įmonės ir rinkos sąlygomis jos diktuoja savo sąlygas. Be to, ir perdirbėjai skundžiasi, kad gamybos išlaidos didėja, kad esą ir jie sunkiai suduria galą su galu. Bet pieno gamintojai tuo netiki. Antai, pavyzdžiui, Rokiškio sūrių gamykloje dirba ne vienas tūkstantis žmonių, nors panašioje Vakarų įmonėje pakaktų pusšimčio. Ten veikia itin pažangi technika, diegiamos naujausios technologijos, tad ir už pieną gali mokėti daugiau.
Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas B. Markauskas priminė, kad pieno perdirbėjai ne tik mažai moka už pieną, bet ir laiku neatsiskaito su pieno gamintojais. Dabar ši skola siekia 8 milijonus litų. Žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius žadėjo bausti pieno perdirbėjus, jei jie laiku neatsiskaitys už pieną.
Seniai kalbama, kad prekybininkai irgi nepagrįstai iškėlę pieno produktų pardavimo kainas. O šie tvirtina, kad jie uždėję tik 9 proc. antkainį. Pieno gamintojų nuomone, šis antkainis siekia 22 proc. ar net daugiau. Tie antkainiai, aišku, eina per pirkėjų kišenę. Požiūris paprastas: per brangu nepirk. Žmonės sukasi įvairiai. Pavyzdžiui, Kaune rytais prie gyvenamųjų namų atvažiuoja ūkininkai su rytinio pieno bidonais, varške, sviestu, grietine. Jie parduoda žymiai pigiau negu parduotuvės, kokybė irgi gera, todėl prie neoficialių pieno pardavėjų nusidriekia ilgos eilės. Tiesa, tokia prekyba draudžiama, bet žmonės draudimų nepaiso, nes ir ūkininkas, ir miestietis nori išgyventi, turi išlaikyti savo šeimas. (Dabar jau ketinama tų draudimų atsisakyti.)
Beje, yra nuomonių, kad reikėtų nacionalizuoti kurią nors pieno perdirbimo įmonę ir imti supirkinėti aplinkinių zonų ūkininkų pieną. Bet vargu ar tai mūsų visuomeninės santvarkos sąlygomis yra realu. Ir anksčiau buvo siūlyta pieno gamintojams steigti savo perdirbimo įmones, bet tai kainuotų daug milijonų.
LPGA vadovo J. Vilionio įsitikinimu, bręsta nauja pieno gamintojų streikų ir kitokių protesto akcijų banga, nes kito kelio nėra.
© 2009 XXI amžius
|