Atnaujintas 2009 m. kovo 20 d.
Nr. 23
(1715)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Pieno kelias

Bronius VERTELKA

Šiais laikais norėdamas nusipirkti litrą kuro ūkininkas turi parduoti maždaug 10 kilogramų pieno. Tiek pat kainuoja ir pigiausių cigarečių pakelis. Tačiau nugriebtas pienas, pardavinėjamas parduotuvėse, kainuoja keleriopai brangiau, nei gauna  gamintojas.

Tiltagaliuose gyvenanti Gražina Vilimienė  neseniai pardavė savo vienintelę maitintoją. Mirus vyrui, neliko vilties  ją išlaikyti – ganykla toli, prisišienauti brangu. Pieno produktus ji perka kaimo parduotuvėje: „Brangoka, bet kitokios išeities nematau. Sudėjus karvės išlaikymo išlaidas, kažin ar būtų pigiau“. Tiltagaliuose laikančius karvę ant pirštų galima suskaičiuoti. Kaime daugiausia gyvena pensininkai, nes dauguma jaunų išvyko uždarbiauti į užsienį. Likę, kad dar ir pajėgtų ūkininkauti, nebenori užsikrauti  vargo su karvėmis.

Šiluose gyvenanti Alma Vingrienė, kai buvo šiltesni orai, lėkdavo pamelžti karvės ar perkelti ją į kitą vietą beveik tris kilometrus – į uošvių žemę. Laisvos žemės arčiau namų nėra. „Ne tik jėgų, ir nervų nebeturiu. Juk atėjus gali ir nerasti savo žalmargės, būna, kad pavagia“, – svarstė pusamžė Šilų gyventoja. Moteris kartais su pavydu pagalvoja apie gaunančius pensiją. Alma dirba samdoma pardavėja, bet bijo, kad ir šį darbą gali prarasti. Iš ko tada gyventi? Karvutė neleistų badauti, bet ir jai juk nepamesi glėbelio malkų. Duonai ir drabužiui įsigyti irgi reikia litų. Šiaip A. Vingrienė nesėdi tarp keturių sienų po darbo, ji – viena aktyviausių Šilų  bendruomenės narių. Jos dėka gimė ne vienas stambus projektas.

Vadokliškiai Sigitas ir Aurelija Kisieliai laiko 11 karvių, daugumą jų užsiaugino patys. Kisieliai neketina mesti tokio verslo, nors abu dar turi ir savo „valdiškus“  darbus. Tėvams ūkininkauti padeda  sūnus ir dukra – Vadoklių vidurinės mokyklos moksleiviai. Nors supirkėjai už pieną moka menkai, bet už jį gauti litai šeimai  labai praverčia. Kisielių sodyba –  viena gražiausiai tvarkomų Vadokliuose, bet jos savininkai dirba nesidairydami į saulę, o prireikus padeda ir kaimynams. Keturiasdešimtmečiai ilgesnių atostogų neturi – juk karvėms nepasakysi, kad palauktų.

Jotainių žemės ūkio bendrovei pieno gamyba – vienas svarbiausių pajamų šaltinių. Bendrovė laiko per tūkstantį raguočių, tarp kurių daugiau nei 400 – melžiamos karvės, todėl kasdien ji parduoda apie 5 tonas pieno. Anksčiau jį pasiimdavo „Marijampolės pieno konservai“, dabar – „Pieno žvaigždės“, mat pažadėjo mokėti  truputį daugiau  nei Suvalkijos pieno perdirbimo įmonė. Tačiau  „Pieno žvaigždės“, neperspėjusios žemdirbių, staiga pieno  kilogramo supirkimo kainą sumažino. „Kas mūsų laukia ateityje, nežinia, – sakė Jotainių žemės ūkio bendrovės, kurios metinė gamybos apyvarta skaičiuojama milijonais litų, vadovas Antanas Balčiūnas. – Naujasis žemės ūkio ministras pasisako už šeimų ūkius, gal po metų kitų mes tapsime ir nebereikalingi?“

Katinuose jau dešimtmetį ūkininkauja Artūras Kerbedis. Jo dėka išliko keletas nesugriautų buvusio kolūkio tvartų. Šiandien tai – didžiulis turtas. Ūkyje – apie 100 karvių, kurios šiltu metų laiku išgenamos ganytis ant nuosavos žemės. Bėda tik kad nėra kam ūkyje dirbti – gero, norinčio dirbti sąžiningai ir kaip sau šiandien su žiburiu nerasi.

Panevėžio rajonas dabar neturi savo Žemės ūkio rūmų atstovo. Ankstesnysis išėjo dirbti Miežiškių seniūnu, naujasis dar nepaskirtas. Rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytautas Kriaučiūnas sako, kad supirkėjai už pieną jo gamintojams moka  mažokai, o supirkėjai aimanuoja, kad patiria dideles pieno pervežimo išlaidas. Pieno gamintojai, pasak V. Kriaučiūno, turi spręsti  patys, kaip jiems išgyventi. Viena išeičių –  kooperacija, netradiciniai verslai. Antai grūdines kultūras auginantys ūkininkai sugebėjo parduoti derlių internetu vos jį nuėmę. Karvių skaičius pastaraisiais metais, atrodo, gerokai sumažėjo,  tačiau primelžiamo pieno kiekis liko beveik toks pat.

Žemės ūkio kooperatyvo „Ėriškių pienas“ pirmininkas Povilas Nemanis, turintis zooinžinieriaus diplomą, pasakojo, jog kurtis pradėjo tuščioje vietoje. Iš pradžių ne banko kreditą ėmė, o skolinosi iš draugų, pažįstamų ar giminių. Skolas jau grąžino ir dabar net ūkininkus gali paremti. „Ėriškių pienas“ turi apie 500 pieno tiekėjų ir surenka pieną  Panevėžio, Ukmergės, Radviliškio, Kėdainių rajonuose. Kasdien į jo punktus vidutiniškai suvežama apie 6 tonos pieno. „Ėriškių pienas“ turi visą reikalingą įrangą pieno surinkimui ir bankrutuoti nesirengia. „Apie sunkią  finansinę padėtį, jeigu taip atsitiktų, iš karto informuotume. Kritiškam momentui turime sukaupę atsargos fondą“, – kalbėjo kooperatyvo pirmininkas P. Nemanis.

Panevėžio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija