|
Krizė tęsis 10 metų
Benjaminas ŽULYS
Vis labiau juntame dabartinės ir ateinančios ekonominės bei socialinės krizės būseną ir pasekmes. Dabar tai vadinama sunkmečiu ar ekonomine stagnacija, bet nuo kalbininkų teorinių apibendrinimų situacija nesikeis. Seimas ir Vyriausybė pirmiausia pasirūpino savo asmenine gerove ir tik žodžiais ieško išeičių iš susidariusios situacijos, visą kaltę versdami pasaulinei krizei. Mokesčiai auga, šuoliais didėja bedarbystė, gilėja socialinis nuosmukis.
Kauno technologijos universiteto ir Lietuvos žemės ūkio universiteto profesoriaus Gedimino Merkio bei Europos Parlamento nario dr. Eugenijaus Maldeikio įsitikinimu, ekonominė ir socialinė krizė truks dešimt metų. Nereikia abejoti, kad ekonominė ir socialinė krizė turės įtakos ir Lietuvos kaimui. Bet, antra vertus, negalima nuleisti rankų ir pasiduoti tokiai situacijai. Šiuo keliu eina LŽŪU mokslininkai, neseniai surengę diskusiją dėl kaimo plėtros administravimo. Šios aukštosios mokyklos Ekonomikos ir vadybos fakulteto specialistai parengė programą, kuri yra vienintelis tos krypties dokumentas Lietuvoje, parengtas atsižvelgiant į ilgalaikę Lietuvos ūkio plėtros strategiją, žemės ūkio bei kaimo plėtros teisės aktus, nacionalinius mūsų kaimo bruožus, darbo rinkos pasiūlą bei paklausą, užsienio šalių universitetų, dirbančių pagal panašias studijų programas, patirtį. Jau pripažįstama, kad kaimo plėtra ekonominiu, ekologiniu, socialiniu bei etniniu požiūriu yra valstybės prioritetinė sritis. Kaip teigia mokslininkai, tam reikia ne vien pinigų, bet ir žinių, gebėjimų. Todėl nemaža dalis darbo vietų kaime bus kuriama pagal LŽŪU absolventų projektus, įsijungiant į nevyriausybinių organizacijų veiklą. Anot doc. Neringos Stančiuvienės, kaimo plėtra Lietuvoje yra unikalus reiškinys. Čia išryškėja skirtumai tarp žmonių, kurie gyvena ir dirba kaime, ir tarp gyvenančių mieste ir dirbančių kaimui. Esama kitų ypatumų, nebūdingų kitoms socialinėms bendruomenėms. LŽŪU prorektorius doc. Jonas Čaplikas, Administravimo ir kaimo plėtros katedros vedėja doc. Vilma Atkočiūnienė, prof. Vlada Vitunskienė išsakė savo nuomones dėl kaimo plėtros. Jau daug metų pripažįstama, kad kaimo gyvenimo kokybė yra prastesnė už miesto gyvenimą, tačiau būtent kaimuose uždarinėjamos mokyklos, kaimuose prasti keliai ir kt. Todėl nereikia stebėtis, kad nemažai žmonių kaimą palieka ir vyksta į miestus arba ypač jaunimas į užsienį. Antai vienas aktyvus kaimo seniūnas sutarė su vietos gyventojais, kad šie per penkerius metus nemažins karvių skaičiaus, tada bus galima jiems išrūpinti ES finansinę paramą. Bet, pasirodo, pagal ES reikalavimus taip finansuojami ūkininkai privalo statytis mėšlides, o tai draudžia gamtosaugininkai. Štai ir dirbk, gyvenk pagal naujausias technologijas! Teisūs ūkininkai, norintys išlaikyti karvių bandas, teisūs ir gamtos apsaugos specialistai, reikalaudami paisyti gamtos apsaugos normų. Bet išeities niekas nepasiūlė. Tokių ar panašių atvejų būtų galima vardinti daug.
Žemės ūkio organizavimo specialistų nuomone, reikia ugdyti vietos lyderius, skatinti atsakomybę, pareigingumą, savarankiškumą. Verslumo ugdymas, socialinės infrastruktūros, savarankiškumas, bioenergetikos plėtra, žemės ūkio produktų plėtra, sumanus kaimo plėtros valdymas gali padėti kaimui išlikti. Bet tai ilgas ir sudėtingas, ne vienos dienos kelias. Ne pirmą kartą minima oligarchų įsigalėjimas. Kas suvaldys oligarchiją? klausė prof. G. Merkys. Nežinia
Pasigirsta balsų, kad reikia kuo greičiau sumažinti ekonominę priklausomybę nuo Rusijos. Bet nereikia pramiršti, kad Lietuva į Rusiją kasmet eksportuoja įvairių produktų maždaug už septynis milijardus litų. Štai kai tuos milijardus eksporto keliu gausime iš kitų šalių, tada bus galima pagalvoti... Žemės ūkio mokslininkai mūsų šalies žemės ūkiui ateityje mato nišą ekologiniam ūkininkavimui. Tam reikia papildomų lėšų ir, kaip sakyta, didesnės negu ligi šiol kompetencijos.
Kaimo plėtrai visuose pasaulio universitetuose, taip pat ir LŽŪU skiriama vis daugiau dėmesio. Štai ir ES žymiai sumažino tikslines išmokas, daugiau lėšų skiria kaimo plėtrai. Jų gauna ir Lietuva. Tik nežinia, ar visos jos tenka pagal paskirtį.
Bedarbystė mūsų šalyje tuoj pasieks 10 proc., sunkmetis truks ne vienerius metus. Iš kur imsime resursų padėčiai gelbėti ir kaimui išlikti? Sunkus klausimas su daugeliu nežinomųjų.
© 2009 XXI amžius
|