|
Susitaikymo palaimingumas
Praėjusio sekmadienio tema buvo Atgailos arba Susitaikymo sakramentas. Žinant, kad ne kunigai ar popiežiai sugalvojo išpažintį, bet pats Dievo Sūnus ją įsteigė (Jn 20, 23), svarbu priminti: Susitaikymo sakramento šventimo metu Jis ne tik sunaikina kaltes, bet net jas visiems laikams pamiršta. Kaip tėvas nebeatmena savo atgailaujančių vaikų nuodėmių, taip ir Viešpats, kai apgaubia atgailos bei meilės skara iš dvokiančių nuodėmių pelkių grįžtančius pas Jį buvusius paklydėlius, praranda atmintį. Jis dėl mūsų suserga nepagydoma amnezijos liga, kad ir mes, sekdami Jo pavyzdžiu, nebijotume užsikrėsti tomis atlaidumo bakterijomis, kurios pirmiausia gydo ir visai išgydo mūsų pačių praeities dvasinių žaizdų likučius, o paskui skatina keistis šalia mūsų esantį kiekvieną žmogų. Tad tenelieka jokio neatleidimo lašo sau ir artimui, kai Visagalis po Atgailos sakramento malonių priėmimo mano ir tavo sąžinei taria: Nuo šiol esi visiškai LAISVAS ir gyvenk taip, kad išliktum visada vertas šios laisvės!
Kai kartais tikintiesiems tenka sunkiai nusidėti, tada jie nieko nelaukdami atgailauja, kad įžeidė Dievą, artimą bei pakenkė sau, ir pasiryžta tvirtai taisytis, kad ne vien įvykdytų būtinas sąlygas atgailos veiksmus, dėl kurių artimiausiu laiku atliks sakramentinę išpažintį ir, išpažinę visas nuodėmes, atgaus prarastą ramybės lobį, bet taip pat jie prisimena, jog Viešpats niekada nesiliauja į juos žvelgęs ne per kokio nors baudimo akinius, bet per būsimųjų jų nevystančių vainikų prizmę.
Šioms mintims savaip antrina (C. S. Lewio knygoje Kipšo laiškai) dar ne visai nukriošęs velnias, kuris kartą vienam kipšiukui apie žmones štai ką porijo: Dievas nori juos išmokyti vaikščioti, todėl atitraukia savo ranką, ir jeigu jie tikrai trokšta išmokti eiti patys, Jis džiaugiasi net jų suklupimu. Nesileisk apgaunamas, Nelabuk! Didžiausias pavojus mūsų reikalui iškyla tada, kai žmogus, kad ir nenoromis vis dar siekdamas įvykdyti Jo valią, žvalgydamasis po visatą, kurioje, regis, pranyko visi Jo pėdsakai, klausia, kodėl jis yra apleistas, ir vis tiek paklūsta Jam.
Maloniai stebina, kaip garsusis Lewis net pragaro veikėją priverčia blykstelti krikščioniška išmintimi, kuri iš pamatų griauna visą mūsų priešo strategiją, jei tik mes net sunkiausio išbandymo valandėlėmis ryžtamės atmesti visas pražūtingas savojo ego ir piktojo pagundų viliones, idant (tiesa, kartais ir prisiversdami) paklustume Dievui.
Nors, be abejo, dėl žmogiško silpnumo mums dar ne kartą teks gailėtis dėl klaidų, tačiau dažna išpažintis bus kiekvieno sielai atgaiva, nes priėmę Jėzaus atleidimo meilę, dar labiau savo viduje jausime Jo gydantį veikimą, skatinantį mus daugiau nebesitaikstyti ypač su tais nuodėmių voratinkliais, į kuriuos tarsi musės kai kurie visai dar neseniai taip lengvabūdiškai įskrisdavome...
Tad džiaukis siela, kad išlipusi iš Atgailos sakramento maudyklės, tampi vis labiau panaši į Kristų, nes Jo kvietimą Ateik pas mane ir pasilik manyje, girdi dar aiškiau, kaip niekada anksčiau.
Kun. Vytenis VAŠKELIS
© 2009 XXI amžius
|