|
Kam Lietuvoje gera gyventi
Vytautas VISOCKAS
Kovo 10 dieną klubas Tapatybės labirintai pakvietė į diskusiją Kas mes esame Lietuvoje? Pokalbis vyko Lietuvių grįžimo į tėvynę informacijos centre. Į prezidiumą žurnalistas V. Savukynas pakvietė rusą, lenką ir žydą, kiek vėliau ten atsisėdo ir ukrainietis. Simboliška: pirmieji trijų įtakingiausių tautinių mažumų atstovai. Eilės tvarką kiekvienas galime pakoreguoti: kai kam gal atrodo, kad įtakingiausi yra lenkai ir žydai, žydai ir lenkai, rusai ir lenkai. Ukrainiečiai po oranžinės revoliucijos ir dujų karo su rusais geriausiu atveju ketvirti, todėl prie stalo jie ir buvo pakviesti paskutiniai, kalbėjo taip pat ketvirti. Tikiuosi, skaitytojas supranta, kad aš beveik juokauju: pokalbio organizatoriai tik tąkart pasirinko būtent šių tautybių atstovus, šiaip jau, neabejoju, kitais kartais į prezidiumą bus sodinami ir totoriai, ir karaimai, ir ...
Taigi, kaip jaučiasi Lietuvos žydai, rusai, lenkai, ukrainiečiai? Kas kelia įtampą? Kaip jie supranta lietuviškumą, kurio, pasak V. Savukyno, yra keli modeliai? Nusprendžiau neminėti kalbėjusiųjų pavardžių.
Kalbėjęs žymus Lietuvos žydas, Nepriklausomybės akto signataras, Lietuvos Seimo narys prisistatė esantis lietuvių literatūros dėstytojas, lituanistas, žodžiu, beveik sulietuvėjęs, nors žydai, skirtingai nei kai kurių kitų tautų žmonės, visada išlieka žydais. Jeigu visos tautos būtų tokios atsparios, joms negrėstų išnykimas, savo tėvynėje jos niekada nepasijustų antrarūšėmis, antrarūšėmis jos nesijaustų niekur pasaulyje. Žydui negėda kalbėti, pavyzdžiui, lietuviškai, jeigu jis Lietuvoje gyvena nuo anų laikų, kai rusai į Lietuvą atvažiavo ant tankų.
O rusams gėda. Lenkams irgi gėda, nors jie iš niekur neatvažiavo, užtat mes, lietuviai, čia, į Vilnių, suvažiavome iš Alytaus ir Prienų, Panevėžio ir Kauno... Kodėl tad jie turi prie mūsų taikytis?! Ir nesitaiko. Mano sodo kaimynas lenkas su manim kalba tik rusiškai. Tiesa, jo vaikai ir anūkai be lietuvių kalbos jau neišsiverčia.
Kai kalbėjo Lietuvos lenkas, prisiminiau Atgimimo laikus, kai lenkai siekė autonomijos. Buvo neramu ir skaudu. Kodėl skaudu? Nes žinojome, kad tie, kurie nenori susitapatinti su Lietuva, su mumis, iš tiesų yra mūsų broliai. Tada Minties leidykloje aš ilgai ir sunkiai bandžiau išleisti kalbininkės Halinos Turskos monografiją. Naiviai tikėjome, kad jie gal patikės lenkės mokslininkės teiginiais ir atsikvošės, atsisakys pražūtingų ketinimų. Apie šią kalbininkę ir jos darbus akademikas Zigmas Zinkevičius savo knygoje Rytų Lietuva praeityje ir dabar rašo: Anuomet okupuotoje Lietuvos dalyje vykusius sudėtingus kalbų kontaktavimo ir lietuvių kalbos nykimo procesus daugiausia tyrė lenkų kalbininkė H. Turska. Kai ji rinko duomenis (trečiasis XX a. dešimtmetis), Vilniaus krašte dar visur buvo daug senbuvių žmonių, nepamiršusių protėvių lietuvių kalbos. H. Turska tvirtina, kad visi sutikti valstiečiai, turintys 90 ir daugiau metų, kažkiek mokėjo šią kalbą. Jos nuomone, labai intensyviai lenkėti (ne tik lietuviai, bet ir gudai) pradėjo XIX a. trečiajame ketvirtyje. Tasai procesas vykęs greitai. Seneliai, turintys 8090 metų, jai teigę, jog vaikystėje su tėvais dar kalbėję lietuviškai, bet vėliau ėmę bjaurėtis šia kalba. Turintys 5070 metų žmonės, būdami 2030 metų amžiaus, su tėvais jau kalbėję lenkiškai. Jie gerai atmena, jog jų tėvai tarpusavy šnekėję lietuviškai, tik vaikai jų kalbos nebesupratę, tėvai lietuvių kalbą vartodavę specialiai norėdami pasakyti taip, kad vaikai nesuprastų.
Sakoma, kad nutautėję žmonės dažniausiai labai nekenčia pirmosios savo tėvynės. Be to, Lietuvos lenkai tada buvo menkai išprusę ir mokslinių knygų neskaitė, o tie, kurie skaitė, visaip trukdė šiai knygai pasirodyti. Bet ją mes vis dėlto išleidome, Minties leidykloje įvyko jos aptarimas, kuriame dalyvavo prof. Zigmas Zinkevičius (rekomendavęs H. Turską išleisti), filosofas Bronius Genzelis ir kt.
Šiandien, deja, manau, kad švietėjiškos mūsų pastangos lenkams neturėjo jokio poveikio, nors autonomijos jie, laimei, ir nesukūrė. Kam knyga buvo skirta, tie jos neperskaitė. O gaila, gal vieni kitus geriau suprastumėm! Lietuvos lenkai šiandien maitinami visai kitokio turinio idėjom. Tautinės mažumos turi tendenciją susilieti, ištirpti dominuojančioje tautoje. Lietuvos lenkams, įnirtingai remiamiems iš Lenkijos, tai negresia. Greičiau atvirkščiai: lietuviai tarp jų jaučiasi nejaukiai, kaip skriaudžiama tautinė mažuma. Lenkai Lietuvoje darosi agresyvesni, reikalauja vis daugiau privilegijų. Ne pagrįstų teisių (jie jas turi), o privilegijų. Lenko korta šiame lošime stipresnė už lietuvio. Kažkada lietuvis buvo Lenkijos karalius, tai kodėl dabar lenkas negalėtų būti Lietuvos prezidentas?! Šia prasme lenkams mes tarsi esame skolingi. Niekas lietuvio neklausia, kaip tu jautiesi Šalčininkuose, Eišiškėse, Senuosiuose Trakuose?.. O mes jų klausiame: kaip jaučiatės, ką negerai darome? Akivaizdu, kad dabar autonomija kuriama šiuolaikinėmis priemonėmis siekiant valdžios apskričių, rajonų, net sostinės savivaldybėse, net Prezidentūroje, kurioje Boženos jau nepakanka.
Prisipažįstu kaltas esu, kad nuklydau į laikus, kuriuos visomis išgalėmis abi pusės tiesiog reikalauja pamiršti. Rizikuoju būti apšauktas nacionalistu, nekenčiančiu tautinių mažumų, nors toks tikrai nesu. Savo iniciatyva Minties leidykloje esu išleidęs A. H. Kirkorą, V. Sirokomlę, Z. Gliogerį, K. Tiškevičių, S. Moravskį, T. Narbutą... Bandžiau supažindinti lietuvių visuomenę su lenkiškai rašiusiais Lietuvos patriotais. Kai leidau H. Turską, nesiekiau sulenkėjusių lietuvių sugrąžinti prie lietuvių kalbos, tik vyliausi iš jų didesnės tolerancijos mūsų, dar išlikusių lietuvių, atžvilgiu išsivadavusios Lietuvos naudai.
Sudėtingi lietuvių ir trijų pagrindinių tautinių mažumų Lietuvoje santykiai. Tačiau kad ir kaip būtų, Lietuvoje niekas jų neengia. O jie, turėdami stiprų užnugarį, ne vienu atveju žeidžia lietuvių orumą: kai skriaudžia lietuviškas mokyklas, reikalauja lenkiškų gatvių pavadinimų, kai laiko save išvaduotojais, o lietuvius vadina fašistais, kai pretenduoja vos ne į visą Lietuvos nekilnojamąjį turtą ir Vilniuje įžūliai ieško savo pėdsakų, stumdydami fotografus ir reikalaudami kompensacijų.
Tapatybės labirintų klube vienas lietuvis papasakojo, kad jis ne kartą buvo pavadintas fašistu, kai gatvėje ar troleibuse į rusišką klausimą atsakė lietuviškai nesuprantu. Dabar aš tokiais atvejais paprašau kalbėti angliškai ir fašistu jau manęs nevadina, sakė jis. Kai buvo daužomi Seimo langai, jie (pats mačiau ir girdėjau) skandavo: fašistai! Niekas kitas, tik rusai lietuvius vadina fašistais. O tai jau jaunosios Lietuvos rusų kartos balsas.
Nepaisant to, sutinku su rusų inteligentu, kad kalbos problemos gatvėje nėra, tačiau yra antirusiškumo problema, kuri darosi pavojinga, sakė jis. Be abejo pavojinga, bet argi mes kalti, kad dar gyvos mums padarytos žaizdos! Nesunku įsivaizduoti, kaip dauguma Lietuvos rusų pasielgtų, jeigu sugrįžtume į 1940-uosius. O juk tai, deja, įmanoma, ne šiandien, ne rytoj, bet įmanoma. Tokia ne vieno lietuvių intelektualo nuomonė. Praėjusią vasarą Maskva tą nuomonę tik sustiprino.
Teisingai buvo pastebėta, kad rusakalbiai Lietuvoje tebemano, jog jie dar gyvena SSRS. Lietuvos rusai susiskaldę, jie neturi vieningos nuomonės. Rusų kalba jau neatlieka to kultūrinio vaidmens, koks buvo praėjusio šimtmečio pabaigoje.
Lietuvoje savo nacionalinę tapatybę nori išsaugoti visų tautų žmonės, vienaip ar kitaip čia radę pastovų arba laikiną prieglobstį, namus. Ukrainietis pasidžiaugė, kad savo tautiškumą tik nepriklausomoje Lietuvoje gali parodyti, tik dabar jie ištrūko iš niveliuojančios rusakalbio sąvokos. Atvykęs į Lietuvą, jis nemokėjo lietuviškai, bet niekada niekas jo gatvėje ar troleibuse neklaidino. Mes, ukrainiečiai, visada buvome už Lietuvos nepriklausomybę, sakė jis. Tuo galima neabejoti, turint omenyje mūsų tautų istorinę praeitį ir šių dienų tarpvalstybinius santykius. Apie tokius santykius su rusais, lenkais ir žydais tuo tarpu galime tik pasvajoti. Daug apsimestinio draugiškumo, apsimestinio nuoširdumo, daug kalbama taip, kaip reikia, o galvojama ir daroma taip, kaip kiekvienam naudingiau. Lietuvos lenkai užsispyrę kaip lietuviai, sakė pokalbyje dalyvavęs lenkas. Pasak jo, kitiems sunku suprasti, kodėl Lietuvos lenkai taip myli Vilnių, jiems šventą vietą. Dėl to kalti lenkų literatūros šedevrai: Mickevičius, Kraševskis, Sirokomlė... Beje, jis nusistebėjo, kad Maironio muziejuje Kaune nėra nė žodžio apie Adomą Mickevičių.
Visos Lietuvos tautos yra Lietuvos stiprybė, sakė žydas. Jeigu tai kaip siekiamybė tikra tiesa, o realybė dar šiek tiek kitokia. Ar ta siekiamybė kada nors taps kūnu ateitis parodys. O ji, kaip kalbėjo diskusijoje dalyvavę vaikinas ir mergina, štai kokia. Jūs, seniai, pamiršote, kad dabar XXI amžius. Jūsų supratimas apie valstybę, tautybę beviltiškai pasenęs. Jaunimas negali žiūrėti į praeitį per lietuvio, žydo, ruso arba lenko prizmę. Tai, kas jums aktualu, mums neturi jokios prasmės. Mes nežinome ir nenorime žinoti, kaip buvo anksčiau, kodėl jūs draugavote, pykotės. Mes gyvename Europos Sąjungoje, ir tautiškumo klausimas mums nerūpi. Aš kilusi iš Ukrainos, kalbėjo mergina, bet gyvenu čia. Kai nuvykstu į Graikiją, ten sakau aš iš Lietuvos. Bet aš jau kitokia lietuvė, negu jūs įsivaizduojate.
Štai taip, ponai lietuviai, rusai, lenkai, žydai, ukrainiečiai, baltarusiai, totoriai... Mano adresas ne namas, ne gatvė, mano adresas Europos Sąjunga (pakeičiau dainos tik du paskutinius žodžius). Kur nuvyksiu ten nameliai,/ kur numirsiu ten kapeliai./ Man patinka žodis šitas: aš esu kosmopolitas! Prisiminiau XIX amžiaus nežinomo poeto ironišką ketureilį.
Mes beviltiškai pasenę su savo tautinėm tapatybėm? Su gimtosios kalbos saugojimu ir puoselėjimu? Su tėvynės, gimtinės ilgesiu?
Pasens ir pasaulio piliečiai... XXI amžius, kuriuo jie taip didžiuojasi, dar parodys, ką gali rasinės, religinės, ekonominės, kultūrinės, moralinės krizės. XXI amžius amžius be tautybės, be tėvynės, be šeimos?
© 2009 XXI amžius
|