|
Čečėnų vargai be tėvynės
Deni Muchamadas
Aš, čečėnų rašytojas pabėgėlis Vachidas Elchojevas, rašantis Deni Muchamado slapyvardžiu. Tai mano senelio vardas ir pavardė, kuris sovietmečiu buvo suimtas ir 1937 metais kartu su savo sūnumis Merlu ir Osmanu sušaudytas. Senelis 1914 metais buvo pašauktas į carinę kariuomenę, kurioje už išskirtinius nuopelnus buvo pakeltas karininku. Mažai kas žino, kad Brusilovo puolime ypač pasižymėjo Čečėnijos vadinamoji Laukinė divizija. Tai jie per trumpą laiką sunaikino garsiąją Vokietijos geležinę diviziją, o likusius gyvus jos kareivius paėmė į nelaisvę. Ši divizija buvo didžiausias galvos skausmas carinės kariuomenės generalinio štabo vadovybei. Mano senelis iš karo grįžo turėdamas leitenanto laipsnį ir visų keturių laipsnių Šv. Georgijaus kryžiaus apdovanojimus. Vėliau jam teko kovoti prieš baltuosius A. Denikino kariuomenę.
Čečėnai ir ingušai (tai viena tauta, carinės Rusijos suskaldyta) sunaikino baltųjų kariuomenę ir labai gaila išgelbėjo naują Rusijos bolševikų vyriausybę nuo sutriuškinimo. Žinome, jog generolas A. Denikinas neteikė apdovanojimų už žygdarbius Pilietiniame kare. Prisiminkime Viktoro Hugo knygą Devyniasdešimt tretieji: korvetė Kleimor (žvalgybinis laivas) žuvo, tačiau džiaugtis jos žygdarbiu neteko negalima būti didvyriu kovojant su savo tėvyne! Skirtingai nuo A. Denikino, dabartiniai Rusijos prezidentai Jelcinas ir Putinas teikė apdovanojimus pulkininko Budanovo daliniams čečėnų moterų ir vaikų prievartautojai ir žudikai buvo apdovanoti aukščiausiais Rusijos ordinais. Šimtai generolų ir karininkų tapo Rusijos didvyriais, o dešimtys tūkstančių pasamdytų pagal kontraktą įvairiais medaliais. Oficialioji statistika skelbia, jog Čečėnijoje žuvo beveik 30 tūkst. žmonių. Tuo tarpu karių čečėnų, su ginklu rankose žuvusių už laisvę ir nepriklausomybę, skaičius esą nesiekia ir dešimties tūkstančių...
Gimiau 1940 metais gegužės 30 dieną Čečėnijos-Ičkerijos respublikoje, o 1944 m. vasario 23 dieną visa mūsų tauta SSRS valstybės vadovo kalniečio Josifo Stalino nurodymu buvo paskelbta liaudies priešu ir pagal 58 straipsnį deportuota į Vidurinę Aziją ir pietinius Sibiro rajonus. Neseniai sukako 65 metai nuo šios liūdnos datos. Tremtyje gyvenimo sąlygos buvo tokios sunkios ir žiaurios, kad po dvejų metų iš 800 000 čečėnų-ingušų beliko apie 200 tūkst.
Pasaulio visuomenei spaudžiant 1957 metais čečėnai ir ingušai buvo grąžinti į savo gimtąją šalį. Aš pats baigiau technikumą ir aukštojoje mokykloje baigiau du fakultetus. Turėdamas agronomo ir ekonomisto diplomus beveik 40 metų dirbau Sovietų Sąjungos agrariniame sektoriuje. Paskutinius 12 sovietinių metų dirbau Astrachanės srityje, Aktiubinsko rajone, Kapjarų raketų bandymų poligono zonoje. Asmeniškai pažinojau daugumą karinių dalinių vadų. Šis poligonas buvo SSRS karinių pajėgų ir Varšuvos sutarties valstybių svarbiausias objektas.
Kai iš Čečėnijos buvo išvedama Rusijos kariuomenė, prezidentui Dudajevui buvo palikta 300 čekoslovakų gamybos karinių lėktuvų, tankų, savaeigių pabūklų Šilka, ginkluotė Grad, granatsvaidžių, automatinių ginklų, daugybė šaudmenų. Didelė dalis šios ginkluotės pateko į Šiaurės Kaukazo teritoriją, į privačių asmenų rankas, o dauguma čečėnų atsidūrė kalėjimuose, apkaltinti išgalvotais kaltinimais, daug tautiečių bėgo į įvairiausias pasaulio valstybes. Priversti bėgti ir nūdienos sąlygomis nuo neriboto beteisiškumo, bedarbystės, o kartu nuo skurdo, paslėpto bado... Beje, labai dažnai pabėgėlių teisės pažeidžiamos šalyse, kuriose jiems teko įsikurti. Niekas jiems tose šalyse nesuteikia galimybės įsidarbinti, todėl kiekvienas pabėgėlis verčiasi kaip sugeba, o daugiausia čečėnų pabėgėlių įsidarbina statybose.
Dėl dabartinės pasaulio finansinės krizės statybos Lietuvoje beveik sustojo. Finansinė parama pabėgėliams labai greitai (dažnai dėl išgalvotų požymių) nutraukiama, todėl tenka ieškoti naujų būdų, kaip verstis pačiam ir išlaikyti šeimą. Šiandien dauguma pabėgėlių negali rasti darbų, todėl tenka karštligiškai ieškoti naujų būdų, kaip išgyventi: tai prekyba, padėvėtų automobilių perpardavimas iš Lietuvos į Rusiją ir panašiai. Deja, tai netenkina Lietuvos migracinių tarnybų ir pastarosios, motyvuodamos tuo, kad pabėgėliai važinėja po Europą ir net po Rusiją, atsisako pratęsti vizas.
Daugelis čečėnų pabėgėlių pabaigę santaupas, netekę nemokamo gyvenamojo ploto ir neturėdami lėšų pragyvenimui Lietuvoje stengiasi vykti tolyn, į Europos Sąjungą, o tų šalių atitinkamos tarnybos visomis leistinomis ir neleistinomis priemonėmis trukdo. Jos verčia nelaimingus pabėgėlius išvykti vėl tenai, iš kur taip sunkiai pavyko ištrūkti, tenai, kur jų niekas nelaukia, kur jiems ir jų artimiesiems gresia mirtinas pavojus. O juk taip neseniai migracinių tarnybų darbuotojai stengėsi čečėnų pabėgėlius pritraukti Lietuvon, žadėdami įvairias lengvatas, valstybės moralinę ir materialinę paramą. Jie net vykdavo pasitikti pabėgėlių į kaimyninių valstybių teritorijas, kad nukreiptų pabėgėlių srautus į Lietuvą. Dabar tie nelaimingieji tapo nenaudingi, matyt, dėl pasaulinės krizės gaunama mažiau pinigų iš Jungtinių Tautų. Beje, Lietuvoje valdininkų, besirūpinančių pabėgėlių reikalais, dešimt kartų daugiau nei pačių pabėgėlių. Be to, rūbai, avalynė, patalynė, skalbimo priemonės ir dar daug kitų gėrybių iš Europos Sąjungos labai dažnai nepatenka pagal adresatą.
Taigi dabar čečėnų pabėgėliai Lietuvoje labai nenoriai priimami. Motyvas neva karas Čečėnijoje pasibaigė. Iš tiesų jis nesibaigė, nes Rusija negali išsižadėti Čečėnijos. Tą liudija Čečėnijos kronika, apimanti 200 metų istoriją. Ją įdėjau į savo antrą knygą Šiandien! Rytoj bus vėlu!, išleistą lietuvių kalba. Ta proga noriu pasakyti, kad karas Čečėnijoje pasibaigs tik iškovojus nepriklausomybę arba visiškai sunaikinus čečėnų tautą, ko didžiajai Rusijai iki šiol nepavyko padaryti.
Lietuviai valdininkai, tvarkantys pabėgėlių reikalus, gauna labai didelius atlyginimus, o pabėgėlių paramos sumos tokios mažos, jog pragyventi dabartinėje Lietuvoje nėra galimybių, tuo labiau kai kainos taip sparčiai kyla. Jei būtų sumažintas valdininkų skaičius, man regis, būtų galima padidinti pabėgėlių pragyvenimo lygį, sutaupytas lėšas panaudojus pabėgėlių šalpai.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad beveik visi pabėgėlių reikalus tvarkantys valdininkai praktiškai nieko neveikia. Visas jų darbas gerti kavą, žaisti kompiuterinius žaidimus ir naršyti po internetą. Deja, maža vilties, kad šie ponai turės ryžto mažinti savo giminaičių ir draugų užimtus postus.
Iš pat pradžių, nuo 2002 metų gruodžio 2 dienos, kai įžengiau į suverenios Lietuvos žemę, patekau į Lietuvos specialiųjų tarnybų akiratį. Mano pašto siuntos tikrinamos, kopijuojamos ir persiunčiamos Rusijos spec. tarnyboms ir niekados nepatenka adresatams. Atsakingai pareiškiu, kad negaliu naudotis pašto paslaugomis net Lietuvos viduje. Pavyzdžiui, aš siunčiau į Jordanijos Omano universitetą profesoriui Muchamadui Šišaniui didelę banderolę, kurioje buvo mano apsakymų rankraščiai apie sunkią čečėnų tautos dalią posovietinėje Čečėnijoje. Mano siunta grįžo atgal atplėštame voke, kuris buvo įdėtas į kitą voką. Ant praplėšto voko buvo spaudas rusų kalba: Gauta atplėštas: Maskva, Šeremetjevo-2 oro uostas, pasienio saugumo tarnyba, majoras Lebedevas. Kyla klausimas, kaip mano pašto siunta, adresuota į Jordaniją, atsidūrė Maskvoje, Rusijos FSB rankose?
Tą pačią siuntą tuo pačiu adresu mano paprašytas iš Vilniaus išsiuntė vietinis lietuvis. Tačiau ir vėl mano siunta, tik neatplėšta, grįžo atgal. Tuomet ryžausi siųsti per žmogų iš Los Andželo miesto. Prof. M. Šišanis siuntą gavo per 4 dienas.
Veprių visuomeninės organizacijos SOS Vepriai direktorius Romas Šaulys paštu siuntė man siuntą. Tačiau ši banderolė kelyje iš Ukmergės į Kauną dingo. Tik po pusantro mėnesio šią siuntą (jau atplėštą) po didelio triukšmo atgavau. Banderolėje buvo novelė Lietuvos Lurdas, spausdinta XXI amžiuje.
Jeigu pasakysiu, kad ir mano telefoninių pokalbių klausomasi, tai vargu ar ką nors nustebinsiu. Tuo labiau kad teismas tai sankcionavo. Esu dukart kalėjęs Lietuvos kalėjime, apie tai esu rašęs savo knygoje Susitikimas su velniu. Pirmąkart Pravieniškių kolonijoje kalėjau beveik metus. Abu sykius buvau nekaltas, bet teisėjas ir pasieniečiai iš manęs reikalavo penkių tūkstančių dolerių. Galiu pasakyti iš patirties Lietuvos teisėsaugos valdininkai linkę imti kyšius ir negarbingai elgtis. 2005 metų rudenį mane persekiojo juodos spalvos džipas Tojota užtamsintais langais. Buvo vėlyvas metas, gatvės tuščios. Toji mašina manęs vos neparbloškė.
Pereitais metais gruodžio 818 dienomis gulėjau ligoninėje. Grįžęs namo radau praviras savo namų duris, nereikėjo nė rakto. Apžiūrėjęs užraktą įsitikinau, kad jos išlaužtos. Kambaryje lentynoje gulėjo mano palikti pinigai, kiti brangesni daiktai. Niekas neliesta, vadinasi, lankytasi ne apiplėšimo tikslu. Kruopščiai apžiūrėjau visą butą. Prie šviestuvo aptikau įtaisą pasiklausymo blakę. Vadinasi, bute lankėsi Lietuvos spectarnybų darbuotojai. Specialistas man paaiškino, kad įtaisas pagamintas Vakaruose. Po kelių dienų mano būsto duris vėl išlaužė ir paliko jas praviras. Pasirodo, iš buto paimti likusieji įtaisai, kurių aš nepastebėjau.
Kodėl aš įsitikinęs, jog tai buvo Lietuvos spectarnybos, klausė manęs policininkai. Ar aš žinąs kiek tų tarnybų Lietuvoje? Atsakiau, kad žinau kiek pasiuntinybių, tiek ir spectarnybų...
Prieš keletą metų Klaipėdos miesto stoties rajone buvo susprogdinti du seni vagonai. Tolimesni įvykiai parodė, kad tai vietinių pinkertonų darbas, kurie tokiu originaliu būdu mėgino gauti finansavimą kovai su terorizmu, kurio Lietuvoje nėra. Jei tie ponai, užuot neteisėtai persekioję mane, tiesiogiai paklaustų manęs, aš noriai atsakyčiau į visus jų klausimus. Deja, jie šito niekad nepadarys. Todėl aš atsakingai pareiškiu, jog jie dirba Rusijos spectarnyboms ir taip negarbingai atidirba už gautus pinigus. O tam visos priemonės geros taip pat ir priešo įvaizdis, kuriamas leistinomis ir neleistinomis priemonėmis.
© 2009 XXI amžius
|